Ataskaitoje, pavadinimu „Divided We Stand: Why Inequality Keeps Rising“ (Pasidalijimo problema: kodėl didėja nelygybė“), teigiama, jog šiuo metu 10 proc. turtingiausiųjų įplaukos net devynis kartus viršija 10 proc. pačių skurdžiausių minėtosios organizacijos valstybių gyventojų pajamas.
Įplaukų skirtumas didėja net ir tradiciškai lygiomis laikytose šalyse, tokiose kaip Vokietijoje, Danijoje ir Švedijoje: nuo santykio 5 ir 1 devintame dešimtmetyje šiandien šie skaičiai siekia 6 ir 1.
10 ir 1 skirtumas fiksuojamas Italijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje ir Jungtinėje Karalystėje. O santykis 14 ir 1 galioja Izraeliui, Turkijai ir JAV.
Čilėje ir Meksikoje turtingiausių žmonių pajamos vis dar 25 kartus didesnės nei skurdžiausiai gyvenančiųjų. Būtent Čilėje ir Meksikoje tokia atskirtis didžiausia iš visų EBPO šalių, tačiau ji pagaliau pradėjo, nors ir po truputį, mažėti.
Paryžiuje pristatydamas EBPO ataskaitą, organizacijos generalinis sekretorius Angelis Gurria sakė, jog „socialinė nelygybė pradėjo atsiskleisti daugelyje valstybių. Šis tyrimas padėjo atsikratyti naivių įsitikinimų, jog ekonomikos augino pliusai automatiškai pasiekia visus žmones, o nelygybė skatina socialinį mobilumą. Iš tikrųjų, neturint aiškios ekonomikos augimo strategijos, nelygybė didėja ir toliau“.
Svarbiausias veiksnys, atsakingas už didėjančią įplaukų nelygybę, anot ekspertų, yra atlyginimų skirtumai – technologinis progresas labiau pasitarnavo aukštos kvalifikacijos specialistams, o mažiau žinių turintys darbuotojai liko nuskriausti. Reformos, skirtos konkurencingumo didinimui ir darbo rinkų lankstumui, pavyzdžiui nepilnos darbo dienos darbai ar lankstus darbo grafikas, padidino našumą bei tam tikras žmonių grupes grąžino į darbo rinką (pvz. moteris ir prastai apmokamus darbininkus). Tačiau nepilnos darbo valandos ir žemos kvalifikacijos darbuotojai atlyginimų skirtumą tik padidino.
