Informacinis centras siūlo daugybę įvairiausios trukmės ir ilgio maršrutu. Pasirinkom 2 dienų žygį iki O’Malu krioklio. Sudomino pasakojimai, kad einant tokiu maršrutu galima pamatyt gibonu ir elnių. Žygio kaina priklauso nuo žmonių ir dienų skaičiaus. 3 žmonėms dviejų dienų žygis kainavo 35 USD žmogui. Į kainą įskaičiuotas maitinimas dvi dienas tris kartus per dieną, grupę lydi gidas ir virėjas, taip pat kiekvienas žygeivis gauna po kuprinę su hamaku ir lietpalčiu.
Žygio dieną gaunam po kuprinę tokio dydžio, kaip maždaug pusė manęs. Galėčiau laisvai visa tenai sutilpt. Pristatomas gidas, kuris, pasirodo, nekalba angliškai, o mes nekalbam khmerų kalba. Vadinasi, pasakojimų nebus, belieka sekti paskui gidą.
Eiti lygumom nebūtų sunku jei ne žiauriai kepinanti saulė ir drėgmė. Kuprinė po pusvalandžio ėjimo prilimpa prie nugaros, jausmas bjaurus, o dar tik žygio pradžia. Po kelių valandų ėjimo takeliu laukais įžengiam į džiungles. Kadangi toliau tęsiam ėjimą taku, kuriuo gali pravažiuoti motociklai, nekantriai laukiam, kada gi mes pagaliau žengsim į tikras džiungles.
Keliautojai dalinasi įspūdžiais apie panašų žygį Laose, kuomet reikėjo skintis kelią per džiungles, kiekvieną naktį ruošti vietą nakvynei hamakuose, kęsti dėlių ir vabzdžių atakas. Kadangi mus lydintis gidas gali pasakyti tik „stop” ir „valgyti”, nežinom nei kur einam, nei kiek dar eisim, nei ką aplinkui matom.
Iki sustojimo pietums girdėjom staugiančius gibonus ir matėm elnių pėdsakus bei daugybę drugelių, kai kurie jų tikrai įspūdingo dydžio. Sužinau, ką džiunglėse reiškia dėlės. Kažkokiu būdu jos palenda po rūbais, kai pastebiu, jau būna įsisiurbę. Išsitraukia nesunkiai, bet žaizda paskui kraujuoja labai ilgai. Žygiavau džiunglių taku kruvinais rūbais kaip po gero mūšio, nors tebuvo tik keletas dėlių.
Po pietų iš „laukinių” džiunglių išeinam į bananų plantacijas. Pasiekus O’Key kaimą užklumpa smarki liūtis. Slepiamės kažkieno pavėsinėj. Pasirodo, ta stogo ir grindų ant polių kombinacija ir yra mūsų nakvynės vieta. Gestų pagalba išsiaiškinam, kad kažkur netoliese yra mūsų kelionės tikslas - O’Malu krioklys.
Kadangi netoli, batus paliekam nakvynės vietoje. Braidysim po upę. Iš kur mums žinoti, kad reikės eiti mažiausiai 10 minučių taku pusiau laukinės gamtos sąlygomis, kad 19 val. jau bus visiškai tamsu ir teks grįžti neaiškiais takais patamsyje basoms. Labai džiaugiuosi, kad sugebėjau ant nieko pavojingo neužlipti.
Saulėlydis prie krioklio nepakartojamas. Tamsūs akmenys, rausvas dangus, vaivorykštė ir šniokščiantis vanduo - tai buvo gražiausias viso žygio momentas.
Nakvynei po pašiūrės stogu gidas mums ištempė hamakus, kuriuos kantriai nešėm su savim visą dieną. Nesupratau kodėl, nes mūsų nakvynės vieta šalia tako, kuriuo be problemų pravažiuoja motociklai, o šalia - vietinio gyventojo namelis. Toli gražu iki atokios, sunkiai prieinamos stovyklavietės džiunglėse.
Naktis tokioje stovyklavietėje priminė įtempto siužeto filmą, tik dideliam siaubui, aš jį ne žiūrėjau, o buvau dalyvė. Kai visi sulindom į savo hamakus poilsiui, į stovyklavietę atvažiavo 4-6 motociklai. Buvo jau visiškai tamsu. Atvykėliai, pasišviesdami prožektoriais ir kažką garsiai kalbėdami savo kalba, ėjo ratais aplink mūsų nakvynės vietą. Gulėdama hamake stebėjau, kaip jie atidarinėja mūsų kuprines, kažko ieškodami. Kažkas netgi patikrino, kas yra arbatinuke. Baisiausia buvo mintis, kas bus, jei suras mano kuprinę su dokumentais ir pinigais.
Jau atrodo prožektorių šviesos nutolo ir galima lengviau atsikvėpt, kai vėl kažkas prieina ir vėl bando kažką surasti. Kai viskas nurimo ir motociklai pagaliau nuvažiavo, drebėdama iš baimės susiradau savo dokumentus bei pinigus ir susigrūdau viską į hamaką. Kai po kurio laiko pasigirdo atvažiuojančių motociklų garsas, beveik meldžiausi, kad tik jie nesustotų.
Ryte pirmas klausimas vieni kitiems buvo ne kaip miegojosi, o ar miegojom iš viso. Kadangi gidas angliškai nekalba, gauti informacijos, kas vyko naktį, nepavyko. Vėliau kaimelyje mums bandė aiškinti, kad tai parko reindžeriai vyko į reidą gaudyt brakonierių. Įdomu, kokius neleistinus medžiot gyvūnus mes galėjome slėpti arbatinuke.
Antrą žygio dieną būtų sunku pavadinti įdomia. Didžiąją kelio dalį ėjome gan plačiu keliu, kuriuo važiavo ne tik motociklai, bet ir mašinos. Panašiai, jei sugalvotume eiti šalia atostrados ir tikėtumėmės pamatyt laukinius gyvūnus. Taigi nieko daugiau, išskyrus karves ir buivolus, nepamatėm.
Mano bendrakeleivės visą laiką bumbėjo ir grasino skųstis, nes toks žygis, jų manymu, neturi nieko bendra su ekologiniu. Na, šiukšlių mes paskui save nepalikome, o angliškai nekalbantis gidas tikriausiai buvo reikalingas tam, kad nesugalvotume išklysti iš tako. Spėju, kad laukuose dar gali būti išlikusių minų ir nėra saugu eiti, kur sugalvoji, bet tai tik mano spėliojimai.
