Nereikia apskritai per daug protiškai dirbti; Daug mąstyti nesveika; Jei ilgai dirbai protinį darbą, tai reikia persijungti į fizinį; Jei atrodo, kad idėjos nebeateina į galvą, nieko daugiau nepadarysi; O jei ir bandysi galvoti, tai bus tai bus tas pats, kaip “spausi iš savęs”.
Tokio požiūrio netgi laikosi nemaža dalis gydytojų, žiūrinčių į mūsų psichiką būtent kaip į kibirą su vandeniu. Jie propaguoja “protinį poilsį”. Atseit, kad galva vėl pasipildytų, reikia laiko- tuomet smegenys “išskirs iš savęs daugiau minčių”. Hmm... kaip kokių sulčių. Filosofiškai toks požiūris vadinasi “vulgarus materializmas”.
Psichika vargiai ar funkcionuoja būtent taip vulgariai. Tam prieštarauja kai kurie faktai:
Neurofiziologiniai tyrimai rodo, kad mes dažniausiai naudojame tik 20 % smegenų žievės - iš kur čia gali rastis “išsisėmimas”?
Kūrybinio įkvėpimo, maniakinio susijaudinimo metu žmogus gali mėnesiais gimdyti ir gimdyti mintis be miego, be poilsio ir be nuovargio, tuo tarpu jo smegenų ląstelės jokių matomų pokyčių nerodo;
Minčių apykaita suaktyvėja ne tuomet, kai mes prie stalo tingiai kramtome kiaulės koją, o kai duodame sau stimulą kažką galvoti;
Gavusi stimulą mūsų psichika “įsivažiuoja”;
Smegenys, kaip ir širdis, veikia visą mūsų gyvenimą , dieną ir naktį be poilsio;
Mūsų nuovargis prieš egzaminus - dažniau tiesiog signalas “eik miegoti” . O dar tiksliau - “eik sapnuoti”. Jis susijęs ne su tuo, kad “galva atsijungia”, o su tuo, kad smegenys pereina į sapnavimo būseną;
Smegenų pusrutuliai niekad neišsijungia, o tiesiog kas 1,5- 2 val. ritmiškai keičia savo veiklą nuo “mąstau žodžiais - kairiuoju pusrutuliu“ į “mąstau vaizdiniais - dešiniuoju pusrutuliu”.
Išvada: mes pavargstame ne nuo to, kad ”kibiras tuščias”, o nuo to, kad:
Nelabai mokame naudotis abiem pusrutuliais; Dalis mūsų energijos nueina psichologinei gynybai palaikyti; Nelabai vertiname pasąmoningą smegenų veiklą; Nemokame reguliuoti savo kūrybinio įkvėpimo būsenos.
Taip vadinamas “protinis nuovargis”- tai ženklas, kad reikia pakeisti protavimo būdą.
Kodėl žmonės ateina pas psichoterapeutus? Juk jie gal ir nelabai išmano psichikos teorijas, bet užtat geriau už specialistus jaučia savo problemas. Taigi jie galėtų patys rasti jų sprendimus? Taip, tačiau jie todėl ir eina pagalbos, jog jiems atrodo, jog priėjo savo ribą. Bet juk psichoterapeutas negali pripildyti “svetimo kibiro savo turiniu“.
Kodėl vis dėlto psichoterapija padeda? Populiariai ir labai paprastai kalbant situacija yra tokia. Neurozės metu pusrutulių ritmas dažniausiai yra nereguliarus, pusrutulių ryšiai yra susilpnėję. Kartais smegenys išnaudoja tik vieną pusrutulį: isterijos metu - dešinį, įkyrumų metu - kairįjį. Astenijos metu abu pusrutuliai bando aktyvuotis tuo pat metu.
Tačiau psichoterapijos sėkmė ir yra tame, kad žmogus savo problemoms spręsti pajungia pasąmonę ir savo “atsiliekantį “ pusrutulį. Psichoterapijoje paciento prašoma elgtis su savo mintimis neįprastiniu būdu. Gana dažnai psichoterapiniame seanse klientas įsivaizduoja, kad jis turi “turėti ką papasakoti“ arba kalbėti tam tikra tema. Tarkime, jo tema – “manimi niekas nesirūpina”. Jis, atrodo, papasakojo viską. Tarkime, “na, žinoma, nesu toks jau egoistas”. Stop. Mąstymas baigėsi. Ir štai jis sako: ”man niekas nebeateina į galvą”. Jis tyli, nes jo galvoje nėra minčių “į temą”. Ir ką daro psichoterapeutas?
Jis tiesiog laukia arba prašo pastebėti bet ką, netgi labai pašalinį jausmą, fantaziją ar mintį. Ir štai pasigirsta: ”ai, kažkaip pilvas urzgia”. Arba “pagalvojau apie paukštį už lango”. Ir štai – asociacijos: ” Ruduo - paukštis skrenda pas vaikučius... Urzgia pilvas - šiandien nepavalgiau ... taupau pinigus... turiu daug dirbti, o atpildo jokio... Niekas nepasirūpina ... Pilvas vėl urzgia... Norėčiau, kad kažkas mane pamaitintų... ”.
Pasirodo, smegenys nenustojo spręsti nereikalingumo problemos. Jos tiesiog perėjo nuo žodinio “galvoju apie rūpinimąsi” prie vaizdinio “paukščiukas už lango” ir kūniško “urzgia pilvas”. Tema ta pati, bet kalba kita - vaizdinė ir kūniška, pasąmoninga. Šioje vietoje psichoterapeutas prašo kalbėti toliau, kas tik ateina į galvą . Paaiškėja, kad tęsiant tokį pokalbį – “laisvas asociacijas” – žmogus neišsenka. Jis netgi nepavargsta. Jo sprandas neįsitempia, jo kakta nesirauko. Nes jis ne įprastine prasme “sprendžia problemą”, kaip būtų buvę gamybinio susirinkimo metu. Ne, jis ją sprendžia visa savo psichika ir visu kūnu, nes atsipalaidavęs eina paskui savo laisvas asociacijas ir pastebi savo kūno pojūčius bei vaizduotės turinį.
Šis dėmesys – laisvas, atsipalaidavęs, pasirodo, geriau padeda mums ką nors nutarti ar išspręsti, nei “ėjimas kaktomuša į tikslą”. Jo metu dėmesys ne gręžia, o tarsi glosto objektą, slenka juo. Nukrypus dėmesiui į šoną, jis nenutrūksta, o tęsia judesį toliau, o po to “pagal elipsę” vis dėlto sugrįžta prie objekto. Tokio mąstymo būdo galima išmokti. Palyginimui prisiminkite, kad priploti ant stalo musę galima ne kieta, o labai atsipalaidavusia ranka - savotišku atsainiu “pliaukštelėjimu”.
Pabandykite įsiminti eilėraštuką suraukus kaktą bei susikaupus ir priešingai- atsipalaidavus kūniškai bei dėmesiu - palyginkite, kaip išeis geriau.
Psichologai dažnai prašo savo klientų nupiešti savo skausmą, baimę, liūdesį... O taip pat – savo džiaugsmą, norą, stiprybę. Pirmas atsakymas: “nemoku” arba “o kam to reikia?”. Tačiau padarius tai, paaiškėja, kad sprendimai ir idėjos, pavaizduotos lape, ima spręstis žymiai greičiau. Juk dabar prie sprendimo prisijungia dar vienas pusrutulis - o tai didžiulė armija pagalbininkų.
Štai kitokia technika - neurolingvistinė. Žmogus, neturintis galvoje sprendimo ar šviežios idėjos, tiesiog užsimerkia ir pasako mintyse: ”kalbuosi su kūrybine dalimi. Sukurk man tris naujus sprendimus tokiai ir tokiai problemai”. Po to jis vėl nerauko kaktos ir nemąsto. O tiesiog laukia arba – kas dar geriau - eina miegoti. Sapno metu jis pamato sprendimą arba iš ryto pabunda su sprendimais.
Šis būdas gerai žinomas programuojant save “kelintą valandą rytoj pabusiu”. Tačiau jį galima taikyti ir naujoms idėjoms gimdyti. Naudojantis šiuo būdu daug kartų jis tobulėja. Paieška pagreitėja. Tuomet užtenka pasakyti savo kūrybinei daliai “sukurk man naujus sprendimus”- ir jie atsiranda galvoje jau per minutę. Nieko nuostabaus, jei tik prisiminsime, jog šimtas milijardų mūsų smegenų neuronų – tai besimokančių ląstelių sąjunga. Kas reiškia, jog nesinaudodami vaizduote ar pasąmone mes tiesiog elgiamės su jais kaip su neraštingais Afrikos gyventojais -o jie juk potencialiai gabūs. Manoma, kad būtent iš Afrikos kilusi pirmoji homo sapiens banga. Po to šis kontinentas kultūriškai nuskurdo.
Vakarų civilizacija susiduria su aklaviete sprendžiant globalines problemas. Tačiau šiuo metu žmonės susiprotėjo ir prisiruošė mokyti dabartinius beraščius ir naudotis jų kultūrinėmis žiniomis. O prisiruošus - įsitikino, kad pasaulyje atsiranda vis daugiau raštingų žmonių ir sprendimų. Pridėk prie to meilę ir tikėjimą - ko dar mums truks?
