Vidutinė gyvenimo trukmė XX a. pradžioje buvo tokia nedidelė, kad net ketvirtadalis paauglių sulaukdavo savo penkiolikto gimtadienio jau be vieno iš savo tėvų. Dėl tos pačios priežasties jaunuoliams dar rečiau tekdavo bendrauti su gyvais seneliais. Tad nors iš tų laikų mus pasiekia visų gerbiamo, jaunąją kartą auklėjančio bei mokančio senolio paveikslas, tačiau realiai su savo senais giminaičiais susidurdavo ne tiek jau daug žmonių.
Nors mūsų visuomenėje labiau paplitusios šeimos, kai vienuose namuose gyvena tėvai ir jų vaikai, tačiau realių šeimyninių santykių įvairovė darosi vis margesnė. Vaikai turi galimybę su savo seneliais bendrauti pačioje įvairiausioje aplinkoje. Tradicinei kultūrai nesvetima šeima, kai po vienu stogu gyvena kelios kartos. Mažieji tiesiogiai susiduria su garbaus amžiaus sulaukusiais artimaisiais. Kiti vaikai taip pat gali nemažai laiko praleisti kartu su savo seneliais, aplankydami juos per atostogas ar savaitgalius.
Tėvų mirties ar jų valdžios ribojimo atvejais mažųjų globa pirmiausia siūloma giminaičiams, tad vaikaičiais dažnai pasirūpina seneliai. Neretai vaikas gyvena tik su vienu iš tėvų, o artimą žmogų jam mėgina atstoti vyresnės kartos giminaičiai. Kiekvienas iš paminėtų šeimos modelių turi savo privalumų ir trūkumų, tačiau galutinis jų santykis vis dėlto priklauso nuo konkrečių tarpasmeninius ryšius šeimoje kuriančių žmonių.
Auklėja anūkus
Tarpininko tarp skirtingo amžiaus giminaičių vaidmenį paprastai tenka atlikti vidurinės kartos žmonėms. Jie susiduria su iš ties nelengva užduotimi – tuo pačiu metu reikia bendrauti tiek su augančiais vaikais, tiek su senstančiais tėvais. Situaciją gali apsunkinti ligos užkluptų senų tėvų kasdieninė priežiūra tuo metu, kai pačių vaikai dar neįžengė į savarankiškumo kelią. Nepilnamečius vaikus auginantys trisdešimtmečiai bei keturiasdešimtmečiai kuria mažųjų santykius su jų seneliais.
Palaikydama glaudžius ryšius su savo tėvais vidurinioji karta skatina su jais bendrauti ir vaikaičius. Nutrūkęs ryšys tarp gretimų kartų neretai izoliuoja mažuosius nuo seniausių šeimos narių. Tačiau gimę vaikai taip pat įneša naujų atspalvių į suaugusių žmonių bendravimą su savo senstančiais gimdytojais. Ilgą laiką siekę visiško savarankiškumo jauni tėvai gali įsitikinti, kad vis dėlto kartais naudinga priimti jiems siūlomą pagalbą bei patikėti mažųjų priežiūrą vyresniajai kartai.
Senoliai - arbitrai
Visuomenės santykių tyrinėtojas V.L. Bengstonas išskyrė kelis svarbiausius vyresniosios kartos šeimoje atliekamus vaidmenis, kurie gali būti realūs arba simboliniai. Pirmiausia seneliai tiek savo vaikams, tiek anūkams suteikia stabilumo jausmą. Šeimos iširimo ar išorinės grėsmės atveju vien vyresniųjų buvimas gali raminančiai paveikti kitus giminės narius. Kai kurie seneliai šventai tiki, kad jie turi būti šalia kritinėje situacijoje. Paprastai jie, reikalui esant, gali globoti savo anūkus.
Vyresniajai kartai dar priskiriamas arbitrų statusas. Jiems tenka taikyti konfliktuojančius jaunesnius šeimos narius. Teisėjo vaidmens nesibaidantys seneliai įsitikinę, kad jų patirtis leidžia ne tik priimti teisingus sprendimus, bet ir bešališkai pažvelgti į vaikų ir tėvų konfliktus. Jaunajai kartai perduodami šeimos istoriją ir tradicijas, močiutės ir seneliai sukuria giminės tęstinumo ir vienybės jausmą.
