„Kalnai Nepalo Himalajuose yra labai atokūs. Teko penkias dienas lipti į viršų tik tam, kad prieičiau prie Ama Dablam papėdės. Pradžia gero nežadėjo.
Atėjau į bazinę stovyklą su ausies uždegimu, skaudančia gerkle, ir aukšta temperatūra. Praleidęs porą dienų bazinėje stovykloje, pasijutau geriau. Aklimatizacijai nutariau užkopti ir naktį praleisti pirmoje stovykloje, kuri yra beveik 6000 metrų aukštyje.
Užlipęs pasijutau, lyg būčiau traukinio partrenktas: galva plyšo iš skausmo ir be perstojo kosėjau. Atkentėjęs gan ūmius aukščio ligos simptomus, ryte leidausi atgal į bazinę stovyklą, kur praleidau kitas dvi dienas.
Bazinėje stovykloje laiką leidau su penkių italų komanda, iš kurių tik trys pasiekė viršūnę.
Vėl pajudėjau į viršų. Kiek nerimaudamas dėl tinkamos aklimatizacijos pirmą naktį nutariau praleisti vidutinėje stovykloje, tarp bazinės ir pirmos. Antrą dieną vėl užlipau į pirmą stovyklą. Nuo jos iki viršūnės kopimas gana techniškai sudėtingas - uola ir ledu. Šį kartą 6000 m aukštyje jaučiausi neblogai. Galva visgi šiek tiek skaudėjo, bet tai tokiame aukštyje yra normalu.
Kitą dieną pasiekiau ir antrą stovyklą. Jos vieta labai įspūdinga – ant uolos viršūnės yra vietos vos keletui palapinių. Trečia stovykla – pavojingoje vietoje - žemiau kabančio ledo. 2006-ais metais, daliai šio ledo atlūžus ir sukėlus sniego griūtį, žuvo šeši alpinistai.
Kalbant apie nelaimes, praėjusių metų lapkritį, gelbėdamas du japonų alpinistus, papuolusius į bėdą, sudužo sraigtasparnis, kurio abu pilotai taip pat žuvo.
Lapkričio 10-ą dieną praleidęs bemiegę naktį (tokiame aukštyje mažai kam pavyksta užmigti) trečioje stovykloje, po maždaug penkių valandų kopimo pasiekiau kalno viršūnę 6856 m aukštyje.
Praleidęs apie pusvalandį viršūnėje, pradėjau leistis tiesiai į antrą stovyklą. Nusileidau apie 19 val. visiškoje tamsoje po keturiolikos valandų kopimo ir leidimosi uolomis ir ledu. Buvau visiškai išsekęs.
Gal būt vienas tos dienos labiau įsimintinas nemalonus lipimo epizodas įvyko leidžiantis virve, kada, kojai įsipynus į šalimais surištas virves, su sunkia kuprine ant pečių apsisukau galva žemyn virš kokios 1000 metrų prarajos. Gerai, kad greitai pavyko išsipainioti ir išsitiesinti. Taip pat padėjo tai, kad buvau užsirišęs autobloką. Jei ne jis, gal būčiau ir nučiuožęs virve į apačią su liūdnomis pasekmėmis. Kitą dieną kiek pamiegojęs ir atgavęs jėgas, nusileidau į bazinę stovyklą, kur buvau šiltai sutiktas draugų italų.
Kopimas į Ama Dablam ir vaizdai paliko gan dideli įspūdi. Apskritai mane techniškai sudėtingas kopimas į kalnus vilioja labiau negu paprastas žygiavimas į kalno viršūnę. Net ir tokio kalno kaip Everestas, į kurį žygiuoja eilės žmonių. Dauguma jų neturi jokios alpinizmo patirties. Aš labai gerbiu ir tuos žmones. Kitą pavasarį, jei viskas susiklostys, planuoju užlipti į Kanchanjungą - Nepalo Himalajuose.
„Pradėjau laipioti maždaug prieš dešimt metų, atvykęs studijuoti į Kaliforniją (JAV), kur baigiau bakalauro ir magistro studijas. Studijavau Šiaurės Kalifornijoje netoli vienos žymiausių pasaulyje laipiojimo uolom vietų - Josemito (Yosemite) nacionalinio parko. Ten daugumoje ir laipiojau. Laipiojau taip pat ir į vietinių Siera Nevada kalnų viršūnes. Prieš kopimą į Ama Dablam Nepalo Himalajuose pasiruošimui dvi savaites praleidau Aliaskoje“, - DELFI apie save rašė A. Sajus.
