Praėjusį mėnesį žurnale „Miškai“ išspausdintame straipsnyje rašoma, esą valstybiniams miškams kyla pavojus, miškininkai kalba apie Finansų ministerijos siūlomą valstybės įmonių įstatymo pakeitimo projektą, kuriame yra numatoma, kad visos valstybės įmonės, įskaitant ir urėdijas, dalį uždirbamo pelno turės pervesti valstybei. Valstybė savo ruožtu šias lėšas panaudos mokytojų, policininkų, ugniagesių atlyginimams mokėti ar kitoms būtinoms reikmėms.
Noriu vienareikšmiškai atmesti teiginius, esą valstybės noras iš savo turimo turto gauti jai priklausančias pajamas yra kryptingas tikslas privatizuoti miškus. Pirmiausia, valstybės siekis gaunamas pajamas panaudoti visuomenės reikmėms yra reikalingas ir sveikintinas. Antra, kalba apie privatizaciją nėra atsitiktinė. Manau, jog apie ją kalbama tam, kad būtų didinamas visuomenės nepakantumas bet kokiems pokyčiams miškų sektoriuje.
Užtikrinu, kad nei Vyriausybė, nei Finansų ministerija neturi tikslo privatizuoti Lietuvos miškus. Ši Lietuvos finansų politiką formuojanti institucija jokiu būdu nenori praskolinti Lietuvos, todėl stengiasi visas nereikalingas lėšas „nukirpti“, o lėšas, kurios priklauso valstybei, t. y. visiems Lietuvos piliečiams, nukreipti į šalies biudžetą.
Tai jokiu būdu nereiškia privatizavimo ar reikiamų investicijų mažinimo, tai reiškia, kad kartu su tokios tvarkos įsigaliojimu turėtų eiti ir įmonių, taip pat ir urėdijų valdymo gerinimas bei jų veiklos efektyvinimo didinimas. Ūkio ministerija yra pasiruošusi teikti konsultacijas šiais klausimais.
Vis dėlto miškininkai pasisako už tai, kad nereikia dalies savo pelno skirti valstybės reikmėms. Tad ar galime sakyti, jog miškininkai patys privatizavo miškus? Todėl ir vyrauja supratimas, esą pajamos, gaunamos už ūkinę veiklą, vykdomą miškuose, priklauso ne Lietuvos valstybės piliečiams, o patiems miškininkams.
Miškininkai yra samdomi darbuotojai, kurie naudoja ir prižiūri valstybės turtą. Valstybė jiems už tai moka atlyginimą, todėl man sunkiai suprantamas miškininkų nepasitenkinimas, kai valstybė nori gauti dalį pelno, kurį uždirba miškų urėdijos, naudodamos ne savo išteklius, o visų mūsų Lietuvos piliečių išteklius.
Minėtame straipsnyje pateikiamas pavyzdys, kad jei dalį pelno miškininkai atiduos Lietuvos piliečių reikmėms, tai neužteks lėšų miškams prižiūrėti ar atsodinti. Tačiau aš su tuo nenorėčiau sutikti. Išlaidos, skiriamos miškams atsodinti ir jų priežiūrai, yra sąnaudos, kurios mažina pelną. Pelną sudaro pajamos, likusios atskaičius šias sąnaudas. Patyrusios šias sąnaudas, urėdijos dar turi laisvų lėšų, kurios, mano supratimu, neturi būti paliekamos laisvam urėdijų naudojimui, o turi būti skiriamos visuomenės reikmėms tenkinti.
Kaip parodė Valstybinių miškų ūkio veiklos audito ataskaita, miškų urėdijų įsigyta medienos ruošos technika išnaudojama nepakankamai efektyviai. Maždaug trečdalis medienos ištraukimo mechanizmų neįvykdo nustatytų minimalių metinių išdirbio normų, o kai kuriose urėdijose medienos ruošos mechanizmais atliekamų darbų kaina yra didesnė, nei rangovų vykdomų analogiškų darbų vidutinė kaina. Todėl akivaizdu, jog dar yra potencialo didinti miškininkystės veiklos efektyvumą Lietuvoje.
