Sulig tokiu posakiu dalykiški, t.y. labai užimti žmonės ima prisiekinėti, kad yra visai ne taip. Kad iš tiesų jų dienotvarkė yra suskirstyta iki minutės. Jie ima kišti tau po nosimi savo užrašų knygutę, darbo kalendorių, mobilius priminimus ir elektroninę užrašinę. Jie labai argumentuotai sako: “va, matai: labai svarbūs klientai. Va, - reikia labai svarbiu reikalu išvykti. Štai: man komandiruotė. O dar susirgo močiutė kaime. Ir apskritai prosenelio jubiliejus.”
O mes netikime. Tai yra, mes sakome: “aišku, važiuok. Suprantu”,- sakome. “Žinoma, kokia gali būti kalba.” Ir netikime.
Nes jei žmogus sako: neturiu laiko- jis ne šiaip jo neturi, o neturi laiko man.
Kažkada per psichoanalitines studijas mus mokė: kuo labiau klientas racionalizuoja savo vengimą, kuo labiau pagrįstai skamba jo paaiškinimai, tuo labiau panašu, kad jis tiesiog ko nors nenori. Dauguma žmonių jaučia tai ir be psichoanalizės. Pasakykite mažam vaikui: aš pamiršau tave paimti iš darželio, nes buvau labai užimta. Vaikas nepatikės. Jis surauks kaktą, praris kylančią ašarą ir pasakys: tu manęs nemyli. Gal vaikai telepatai?
Ko gi žmogus nenori, kai sako, jog negali? Jis nenori aibės dalykų, iš kurių dalis susijusi su mumis, o dalis - su jo pačiu. Jei mes iš tiesų būtumėme telepatai, tai išgirstumėme “neturinčio laiko” mintis apie mus: “ir vėl tas zanūda...” arba: “kada jis susiprotės nusiprausti ir atsikratys to nemalonaus burnos kvapo?” Ir: “vėl užknis mane savo istorijomis”. Arba: “ir vėl pinigų prašys...”
Tai dažniausi dalykai, kurių mes apie save nežinome ir stengiamės nežinoti. Ir nenuostabu. Mes negauname iš kitų paaiškinimų, o gauname tik apibendrintą signalą: aš tavęs nenoriu. Mums būtų žymiai paprasčiau, jei žmonės nebijotų kalbėti tiesiai: “žinai, mane slogiai veikia tavo begalinės istorijos apie nelaimes. Ir išsiskalbk kojines. Gal tu ir simpatiškas, bet aš dabar pavargęs.“ Bet mes labai bijome įžeisti žmogų tiesumu, todėl sakome: “neturiu dabar laiko.“ Ir, kadangi pašnekovas pagauna paslėptą žinutę: ”eik šalin”, jis vis tiek jaučiasi nemaloniai, tik nežino tiksliai, dėl ko. Vienas žmogus paprašė draugo paskolinti pinigų. Draugas atsakė: neduosiu tau pinigų ir būk man už tai dėkingas. Kodėl?- nustebo klausiantysis,- kodėl aš turiu būti tau dėkingas?
Dėl to,- atsakė draugas,- kad aš galėjau pažadėti tau tuos pinigus, bet ne šiandien. Pasakyčiau, kad šiandien laiko neturiu. Ir pažadėčiau rytoj. Rytoj pasakyčiau, kad sergu, o poryt - kad užimtas... Taip tu ir vaikščiotum pas mene be galo ir be krašto. O dabar tu žinai, kad su manimi laiko negaiši - būk man už tai dėkingas.
Taigi, kažkas mumyse kitam nepatinka. Mes - ne doleris, kad visiems patiktumėm. Tačiau žmogus nenori skirti mums laiko ir dėl savo paties savybių: jis gali būti taip sustatęs savo prioritetus, kad juose darbas, klientai, pasiekimai – yra viršuje, o bendravimas - apačioje. Todėl ir išeina, kad jis negali pajausti simpatijos mums, kviečiantiems jį bendravimui be tikslo. Bendravimas kaip procesas jam - tuščias laiko gaišinimas. Dažna situacija: geraširdis alkoholikas bando užkalbinti dalykišką giminaitį. “Na, kur tu skubi - sako jis,- pasėdėk, pašnekėkime, kaip vyras su vyru. Suspėsi tu pas tuos klientus, nenumirs jie.”. O dalykiškas giminaitis teisinasi: “suprask, neturiu dabar laiko, manęs mašina laukia, tuoj lėktuvas pakils, o dar žmonės susirinkę - vėluoju”.
“Et- numoja ranka alkoholikas,- negerbi tu manęs.- Todėl ir nenori man skirti laiko. Nori viską valdyt aplinkui? Labai svarbus jautiesi? Pasaulio bamba? Na ir dink iš čia. Eik tu,- sako..”- jūs žinote, kur. Matote: alkoholikas pagavo šio žmogaus vertybes, tačiau pagavo ir iš šių vertybių sekantį požiūrį į save: jis manęs negerbia, nes jaučiasi perdėm svarbus kitur.
Neskubėkime kaltinti alkoholiko egocentrizmu ir įkyrumu. Taip, alkoholikai egocentriški ir įkyrūs. Tačiau gerasis žmogus, kuris stengiasi jų išvengti, neretai stokoja sugebėjimų, kuriuos turi blogasis alkoholikas: sugebėjimo skirti laiko bendravimui ir santykių aiškinimuisi. Nors ir alkoholiko bendravimas nėra labai jau nuoširdus, griežtai kalbant. Nes alkoholikas – gynybiška būtybė, turinti save iškelti ir pateisinti. Tačiau pats faktas, kad jis turi laiko sėdėjimui su kitu žmogumi prie stalo - tai jo koziris prieš “dalykišką” žmogų. Nes dalykiškas ne šiaip “neturi laiko”. Jis taip sutvarkė savo vertybes, kad jam nesinori, neracionalu, kvaila ir baugu skirti laiką stalui ir kitam asmeniui.
Kas gi mums lieka?
Žinoma, kad seni žmonės. Niekur neskubantys ir jeigu ne alchemeriai, ir jeigu ne alkoholikai, jie gali ramiai, megzdami kojines ar rūkydami pypkę, išklausyti mūsų pasiteisinimų ir taktiškai mums pasakyti: na, laiko tu gal ir turi, tik tau labai svarbūs kitokie dalykai. Ir mes, neturėdami kaip paprieštarauti, nutilsime. Ir toje tyloje nutils laikrodžiai. Ir atsiras amžinybė.
