Mokslininkė sako panorusi suprasti, iš kur po sovietinio režimo žlugimo buvusioje SSRS erdvėje atsirado modernių, vakarietiškų akademikų. Anot jos, paaiškėjo, kad tokiais mokslininkais galėjo tapti itin patikimais laikytų sovietinių intelektualų vaikai, turėję išimtinę galimybę susipažinti su vakarų mokslininkų darbais.
„Paprasti žmonės tokių knygų skaityti negalėjo, galėjo tik tie, kurie priėjo prie specialaus archyvo. Specialaus archyvo turimais ištekliais galėjo naudotis tik patikrinti kadrai, kurie dirbo sovietų atstovybėse JAV ar Kanadoje, tarptautinio darbo žmonių judėjimo darbuotojai, taip pat dirbusieji kai kuriuose Maskvos universiteto fakultetuose ir dažnai įgyvendindavę KGB ar kitų panašių institucijų prašymus. Jie galėjo skaityti literatūrą, kokią tik norėjo. Tai buvo privilegijuotas elitas, kuriais partinė biurokratija pasitikėjo, iš kitos pusės jis galėjo perimti vakarietiškas žinias“, - paskaitoje „Nacionalinis žinojimas ir tarptautinis pripažinimas: post-sovietiniai akademikai naujoje simbolinėje rinkoje“ pasakojo E. Gapova.
Jos teigimu, prasidėjus paskutiniojo SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo inicijuotai perestroikai tos vakarietiškos žinios humanitariniuose ir tiksliuosiuose moksluose imtos laikyti esančios geresnės už sovietinį ideologizuotą žinojimą, tad akademinėje srityje prasidėjo nauja epocha: vakarietiškos žinios imtos laikyti gėrybe, prilygstančia, pavyzdžiui, itališkiems batams, o, kaip žinia, importinės prekės Sovietų Sąjungoje buvo labai vertinamos.
„Tų žmonių, kurie perestroikos metu pradeda vesti naujoviškus seminarus, iš kurių paskui išsivysto nauji universitetai, arba inicijuoja įvairiausias diskusijas bei kuria centrus, biografijos ir gyvenimas – labai panašūs. Tai privilegijuotos inteligentijos vaikai iš miestų: beveik nė vienas jų nekilo iš kaimo, beveik visi jų mokėsi geriausiose sovietinėse mokyklose, kurios buvo beveik vakarietiškų mokyklų ekvivalentai“, - teigė E. Gapova.
Egzistuoja dvi tarpusavyje nebendraujančių akademikų grupės
Pasak E. Gapovos, toks susipriešinimas labiausiai pastebimas Rusijoje, taip pat egzistuoja Ukrainoje, Baltarusijoje ir kitose posovietinėse šalyse, išskyrus Baltijos valstybes.
„Abi šios akademinės kryptys egzistuoja vienu metu, tačiau įdomiausia tai, kad šioms sritims atstovaujantys mokslininkai vienas su kitu visiškai nesikalba. Tie, kas, pavyzdžiui, dirba Europos universitete Sankt Peterburge, savo teoriniu pagrindu, žiniomis ir žinojimu taip stipriai skiriasi nuo kolegų kolegų Barnaulo universitete Altajuje, kad rašo į skirtingus žurnalus, dalyvauja skirtingose konferencijose ir iš esmės egzistuoja atskirai“, - pasakojo mokslininkė, dirbanti Europos humanitariniame universitete Vilniuje ir Vakarų Mičigano universitete.
Provakarietiškoji akademijos dalis, pasak E. Gapovos, susibūrusi daugiausia Europos universitete Sankt Peterburge, Maskvos aukštojoje ekonomikos mokykloje, Rusijos ekonomikos mokykloje. Čia dėstomi tokie dalykai kai lyčių studijos, kultūros studijos, pokolonijinės studijos. Iš kitos pusės, tarkime, Maskvos universitete, anot E. Gapovos, dėtomi tokie dalykai kaip provoslaviškoji sociologija ar provoslaviškoji psichologija, Barnaulo universitete Altajuje mokoma rusų tautos gyvenimo stiprybės pagrindų.
„Esmė ta, kad tai ne koks nors paprastas mokslinis ginčas, kaip kad dažnai būna, kai egzistuoja keletas mokslinių teorijų, o mokslininkai jas aptaria ir pasiginčija. Čia vienos akademinės krypties atstovai mano, kad tie kiti mokslininkai nieko nežino, kad jų studijuojami dalykai net nėra mokslo dalis. Kita akademinės bendruomenės dalis taip pat mano, kad va tie tai kalba kažką savaip ir už tai amerikiečiai jiems moka pinigus. Jų nuomone, viskas nupirkta už amerikiečių pinigus, jokių žinių jie neturi, o va štai mes aptariame, kas vyksta su tauta“, - teigė E. Gapova.
Sistemai lojalūs inteligentai naudojosi privilegijomis
Tokį mokslininkų susipriešinimą pabrėžusi E. Gapova sako panorusi išsiaiškinti, iš kur posovietinėje erdvėje atsirado tie provakarietiški intelektualai, kuriems pati E. Gapova sako besijaučianti artima savo mąstysena.
Anot jos, sovietmečiu vadinamųjų inteligentų – tai yra įvairių sričių akademikų – prestižas buvo gana aukštas, nors čia kalbama apie tuos akademikus, kurie buvo lojalūs sistemai ir nebuvo priversti pūti lageriuose. Tokie lojalūs akademikai sudarė tarsi vadinamąją „naująją klasę“, tai yra klasę, kuri pasižymėjo įvairiomis kompetencijomis bei turėjo tam tikrų reikalingų žinių.
Terminas „naujoji klasė“ yra kilęs ir Danieliaus Bello knygos „Postindustrinė visuomenė“, kurioje teigiama, kad postindustrinėje visuomenėje žinios sudarys ekonominio augimo ir našumo pagrindą. Žinias įvaldę žmonės, savo sričių profesionalai, kitaip dar vadinami „baltosiomis apykaklėmis“, anot D. Bello, ir bus ta „naujoji klasė“.
Pasak E. Gapovos, vienas vengrų sociologas Ivanas Szelenyi savo knygoje „Intelektualai – kelyje į klasių valdymą“ įrodė, kad, nepaisant sovietmečio inteligentų skundų, kokie jie užmiršti, režimui lojalūs inteligentai naudojosi tokiomis pat privilegijomis kaip ir partinė nomenklatūra.
„Šitoje knygoje jis rašo, kad vertėtų pažvelgti į socializmą, kaip proletariato diktatūros santvarką, kurioje visuomenę sudaro darbininkai. Tačiau jeigu mes pažiūrėtume, kas naudojasi įvairiausiomis privilegijomis, pavyzdžiui, kas gauna daugiausiai butų, kelialapius į kokias nors sanatorijas, tai šitoje proletariato diktatūroje inteligentija gaudavo daugiausia tų privilegijų, kurias galima apčiuopti“, - pasakojo E. Gapova.
„Sovietinė inteligentija darė spaudimą partinei biurokratijai, nes tuo metu Josifas Stalinas buvo jau miręs, gyventi tapo ne taip baisu. Inteligentija sakydavo: mes esame išsilavinę žmonės, todėl mes galime kurti įstatymus, išmanome kibernetiką, mes galime pasakyti, kaip tobulinti visuomenės valdymą“, - tęsė mokslininkė.
Pasak E. Gapovos, iš esmės visi šie teiginiai reiškia, kad sovietinė inteligentija, motyvuodama savo žiniomis ir išsilavinimu, reikalavo aukštesnio socialinio statuso. Mokslininkės pasakojimu, tuo metu aukščiausia klasė buvo partinė nomenklatūra, bet po truputį biurokratai prie savęs šliejo ir sovietinį intelektualinį elitą.
„Tuo metu pati aukščiausia klasė buvo partinė nomenklatūra arba ta grupė, kuri valdė valstybę. Tačiau tuo pat metu sovietinis intelektualinis elitas gyveno panašiai kaip ir ta nomenklatūra. Jeigu pažiūrėtume, kur sovietiniai intelektualai turėjo vasarnamius, tai jie buvo tose pačiose vietovėse, kuriose gyveno nomenklatūros atstovai. Jeigu pažiūrėtume į kitų kategorijų statuso rodiklius, tai tai tikrai matome, kad biurokratija sovietinius intelektualus laikė prie savęs“, - teigė mokslininkė.
Būtent šie patikimi inteligentai ir gavo galimybę prieiti prie vakarietiškos literatūros, o ši prieiga paskatino susiformuoti vakarietiškai mąstantį mokslininkų elitą, kurie savo eilės sulaukė po M. Gorbačiovo perestroikos.