L.Žigelytė. Vietoje Volstrito okupantų Lietuvos gatvėse - ir vėl patriotizmas

Europoje judėjimo „Okupuok Volstritą“ banga baigiasi ten, kur anksčiau buvo vakarinė Sovietų Sąjungos siena. Tik Maskvoje ir Taline iš Niujorko atslinkusi protestų banga sugebėjo į gatves ištraukti rudenėjančios Rytų Europos piliečius.

Balkanų pusiasalis solidarizavosi su Šiaurės Amerikos „hipsteriais“, veganais ir kitais antikapitalizmo šaukliais, save vadinančiais 99 procentais visuomenės, kuri kasdien patiria socialinę ir ekonominę nelygybę. Iš Vankuverio pasklidusi esto Kalle Lasno vadovaujamo kolektyvo „Adbusters“ žinia taikios demonstracijos būdu okupuoti Volstritą irgi neliko be atgarsio ir Varšuvoje. Bet Varšuva, Talinas ir Maskva yra retos išimtys šiapus buvusios Geležinės uždangos. Kodėl mes, Rytų Europiečiai, nebemokame išeiti į gatves? Kodėl Lietuvos miestuose neįvyko per Vakarų pasaulį šiandien besiritanti okupacija?

Niujorko valstijoje buvo juokaujama, kad Volstrito okupacija baigsis užėjus rimtesniam lietui - rudens pradžia, kuomet prasidėjo pirmieji protestai, šiemet čia buvo saulėta ir šilta. Dabar artėja pirmosios šalnos, o „žmonės-mikrofonai“ vis transliuoja juos aplankančių viešųjų intelektualų kalbas. Lėtai, po sakinį per minią lyg ratilai ritasi gatvei perrašyti, dažnai akademiniuose tekstuose pasiklystantys elementarūs teiginiai apie tai, ką reiškia viešumoje matyti susibūrusius skirtingus kūnus, reikalaujančius ekonominio teisingumo ir socialinės lygybės. Išmaniaisiais telefonais vienas kitą fotografuojantys ir socialiniuose tinkluose okupacijos dokumentiką platinantys taikūs protestuotojai yra apriboti Niujorko teisėsaugos - jiems draudžiama įgarsinti kalbas.

Galbūt dėl nepakankamo keliamo triukšmo rugsėjo viduryje Volstrite pasirodžiusi maždaug tūkstančio protestuotojų minia nesudomino žiniasklaidos. Tik kai rugsėjo 22 d. dar maždaug tūkstantis žmonių išėjo į Niujorko gatves, reikšdami pasipiktinimą prieš parą įvykdyta mirties bausme afroamerikiečiui Troy Davisui, nuteistam dėl 1989 m. įvykdyto nusikaltimo, per kurį buvo nužudytas policininkas, įvyko lūžis. Šališku teisėsaugos darbu T. Daviso byloje ir gėdinga egzekucija pasipiktinusi minia perėjo Manheteną ir solidarizavosi su Volstrito neapleidžiančiais protestuotojais. Tuomet pagaliau apie „Okupuok Volstritą“ prabilo „The New York Times“.

Tarp Zuccoti parke (vėl pramintame Laisvės skveru - ankstesniu šios viešos erdvės vardu) esančių protestuotojų - daug baltaodžių studentų, kuriems šis ruduo yra tiesiog nuotykis: jie pirmą kartą miega miegmaišyje tiesiog gatvėje, mat policija draudžia protestuotojams statyti palapines. Už bakalauro studijas prestižiniuose Niujorko universitetuose šis jaunimas moka skolon, o kol kas perka „Starbucks“ kavą už 4 dolerius. Taip, Laisvės skvere - nemažai viduriniosios klasės žmonių, kurie gali įpirkti ekologišką maistą ir bent kažkokį sveikatos draudimą, skirtingai nei dauguma rasinių ir etninių mažumų, kurių vaikams paskolos studijoms yra nepasiekiamos lyg tolima galaktika. Dar Laisvės skvere yra gausu akademikų ir kūrybinių industrijų (reklamos, menų, viešųjų ryšių) atstovų, kurie turi naujausius „Apple“ produktus.

Kitaip sakant, „Okupuok Volstritą“ nėra tobulas, visus socialinius sluoksnius apimantis protestas, nors mobilizuojančios įvairovės jame kur kas daugiau nei Lietuvoje valdžios palaiminamose neva tautines vertybes skleidžiančiuose mitinguose ar eitynėse, kurie iš esmės vienus paverčia piliečiais, o kitus - mažiau piliečių teisių vertais subjektais. Patriotų protestai, dėl kurių šiems niekuomet nereikia derėtis per ilgai, projektuoja plokščią ir siaurą Lietuvos patrioto figūrą - tai Kristaus amžiaus nesulaukęs, galbūt universitetinį išsilavinimą, o veikiausiai ir darbą turintis, emigracijos bangos greičiausiai pernelyg nenušutintas jaunuolis, kuriam neteko dalyvauti Atgimimo mitinguose, todėl save jis įprasmina iškeldamas ir nusavindamas Lietuvos vėliavą. Tarp šių patriotų nėra neįgaliųjų, tautinių mažumų, bohemos; popkultūros atstovų ir vyresnio amžiaus žmonių ar vaikus studijuoti į užsienį siunčiančių tėvų ten nepernelyg gausu. Tai savo egzistenciją tik per kito ištrynimą įsivaizduoti tegalintys patriotai, tik praeičiai aklam ir kurčiam stebėtojui nekeliantys asociacijų su 1930-ųjų Vokietija.

Manau, pastarųjų metų eitynių ir protestų patirtis Lietuvoje daugelį atgraso nuo šį rudenį nemažą pasaulio dalį apėmusios okupacijos. Veikiausiai ir judėjimo pavadinimas, turint omeny neseną mūsų šalies praeitį, trukdo solidarizuotis po neigiamą konotaciją keliančiu, militaristiniu žodžiu „okupacija“. Galbūt būtent dėl to dauguma postsovietinio bloko piliečių šį rudenį pasitinka ne gatvėje, nors būtent šiuose kraštuose steroidinis kapitalizmas lyg pašėlęs kopijavo amerikietiškąją svajonę.

Vos griuvus Berlyno sienai, 1990 m. didžiausias pasaulyje „McDonald's“ restoranas iškilo Maskvoje. VP Grupės įkūrėjai lyg krištolo rutuly išskaitė, jog Lietuvoje prekybos centras taps erdve, kur lietuvis galės geriausiai patirti priklausymą Vakarų pasauliui per simbiozę su vartotojiškąja kultūra. „Gazirovkes“ keičiant „Pepsi“ šaldytuvams, apsukruoliams tampant milijonieriais, o inžinieriams - politikais, komunizmo utopijos suniveliuoti subjektai greitai patyrė ir kapitalizmo galimybes, ir tragedijas, kurios iki šiol Lietuvoje neišgimdė viduriniosios klasės. Lietuvoje kapitalizmo bastionai ir juos įteisinusi politinė sistema neokupuojami, nes mūsuose įprasta protestuoti tiesiog prieš valdžią, o ne sistemą, įvirtinančią socialinį ir ekonominį klimatą.

Volstrite prasidėjęs protestas nėra nukreiptas tiesiog prieš valdžios institucijas - tą agituoja neseniai JAV suburtos Arbatėlės judėjimo šalininkai, kurie iš esmės artikuliuoja gana lietuvišką frazę – „valdžia yra bloga“. Kitaip nei pastarieji, į gatves išėjęs globalus „Okupuok Volstritą“ judėjimas visų pirma kelia viešumo ir matomumo klausimą. Fiziškai, bet taikiai okupuodami miestų erdves, skanduodami „žmonių-mikrofonų“ transliuojamus žodžius, organizuodami savo buitį, spaudą, maisto racionavimą šie protestuotojai iš esmės kuria naują erdvę politikai.

Judėjimo kritikai kaltina Volstrito protestuotojus, esą jie neturi aiškių tikslų, bet, kaip sako viena iš protestuotojus aplankiusių filosofių Judith Butler, šis protestuotojų aljansas demonstruoja tai, kas galbūt dar nėra kodifikuota įstatymuose, o galbūt niekada net negalės būti adekvačiai kodifikuota. Būtent tokia protestuotojų Volstrite vizija ir pavertė įvykį Niujorke globaliu reiškiniu.

„Okupuok Volstritą“ nėra tiesiog antikapitalistinė, neturinčio ką veikti jaunimo utopija. Kuomet dėl antisanitarinių sąlygų protestas vos išvengė suspendavimo ir Niujorko valdžia liepė protestuotojams apkuopti Laisvės skverą, šie ėmės šluotų, guminių pirštinių ir valymo priemonių. Tai tik vienas iš fragmentų, demonstruojančių, jog patiems protestuotojams tenka išmokti gyventi šalia tų, kurie stovi greta gatvėje, ir neatitrūkti nuo realybės.

Tiesa, Lietuvos įvykių kontekste „Okupuok Volstritą“ atrodo gana utopiškai būtent dėl visų išvardintų priežasčių, solidarizavusių judėjimo šalininkus ne tik JAV, bet ir maždaug 80 valstybių. Ir madingai atrodantis antikapitalistinis amerikiečių jaunimas, ir žavios revoliucingos ispanės, ir steigiamas gatvės universitetas Niujorke, ir unisonu skanduojantys „žmonės-mikrofonai“ , žiemos laukiančioje Lietuvoje veikiausiai atrodo naiviai - ypač turint omenyje pastarųjų metų įvykius, perkėlusius politiką į gatvę mūsuose. Bet aš veikiau liudyčiau dešimt tokių naivių okupacijų Lietuvoje, nei vieną gerokai užsitęsusią ir nieko nauja nekuriančią buko patriotizmo demonstraciją, trinančią piliečius vardan tautos.