Vagys netgi turi progreso ir regreso supratimą. Ar, pavyzdžiui, vagysčių kokybė krenta ar auga. Ir jiems atrodo, kad krenta, nes, „na, kas čia per vagys, štai mūsų laikais tai buvo“,- vagių kategoriją apibūdina psichoterapeutas Olegas Lapinas.
Vogimas, anot psichoterapeuto, tai gyvenimo būdas, išmoktas siekiant patenkinti save. Bet tai ne godumas. Godumas dažniau būdingas žmonėms, kurie turi nepasotinamą norą kažką įsigyti. Godumas yra bailumo draugas, nes tokius nepasotinamus norus turi žmonės, nelinkę į riziką. O apiplėšimais turi tendenciją užsiimti žmonės, kurie viduje turi tą rizikos jausmą. Tai yra žmonės su antisocialia nuostata.
Kas skatina vogti?
Anot gydytojo, vogti gali skatinti adrenalinas arba nuostata, kad „aplinkui mane priešai“, kad „aš esu atstumtas šitame pasaulyje“, „jie turi, bet jie niekada su manimi nepasidalins, jeigu aš pats nepasiimsiu“. O kartais tai gali būti tiesiog nesuprantamas pasąmoningas impulsas, būdingas kleptomanams. Dažnai būna, kad turtingi žmonės pavagia ką nors prabangiame viešbutyje, nors galėtų to ir nedaryti. Jiems to daikto nereikia, bet vogdami jie jaučia lytinį susijaudinimą.
O.Lapino nuomone, net ir labai pagerėjus ekonominei situacijai, kada visi turėtų galimybę užsidirbti pakankamai pinigų, vargu ar visiškai išnyktų polinkis polinkis vogti, nebent pamažėtų siekis vogti pasipelnymo tikslais. „Kėsintis imti svetimą yra labai giliai žmogaus prigimtyje. Manoma, kad mūsų protėviai prieš kelis šimtus tūkstančių metų dažniausiai pragyvendavo vogdami maistą iš plėšrių žvėrių. Kadangi tai buvo lengviau negu medžioti, tai jie tykodavo plėšrūnų, kurie sumedžiodavo grobį, ir pavogdavo iš jų. Taigi tas „pamačiau, sučiupau ir pabėgau“, matyt, yra mūsų rūšies genuose“,- sako psichoterapeutas.
Išimtis – narkomanai, kurie yra tiesiog ligoniai ir vagia dėl to, kad turi visą laiką gauti savo dozę, o jeigu negauna, serga.
Vagių garbės kodeksas
„Save gerbiantis vagis niekada neims išmaldos, jo nepatenkins gatvėje rasta šimtinė, nes lengvai ateinantys pinigai jam nepatinka. Tai ne jo būdui. Jis turi juos užsidirbti. Joks save gerbiantis vagis neims išmaldos. Nes yra garbės reikalas pagal vagių garbės kodeksą pavogti. Tai yra jo profesija, jo meistriškumas, jis to mokėsi, kai sėdėjo kolonijoje. Juk nemaža dalis vagių vagimis tampa kolonijose. Tai iš esmės yra nusikaltimo mokyklos“,- analizuoja gydytojas.
Ir prisimena vieną atvejį iš savo praktikos. „Kažkada stažavausi psichiatrinėje ligoninėje. Tuo metu ten veždavo ir asocialius paauglius. Kartą prie manęs priėjo kokių 14 metų berniukas ir parodė man durų rankeną. Nes psichiatrai vaikščiodavo su rankenomis, kadangi visos durys būdavo su skylutėmis, kad niekas neįsibrautų į kabinetus arba nepabėgtų iš palatų. Taigi jis man duoda tą rankeną ir su pasididžiavimu klausia: „Daktare, tai jūsų rankena?“ Aš visiškai nepajutau, kai jis man ją ištraukė. O jis didžiavosi tuo, nes jo psichikoje tai buvo jo meistriškumo ženklas“.
Seniausia profesija
Anot psichoterapeuto, požiūris į vagystes ne visą laiką buvo toks neigiamas. „Pavyzdžiui, Spartoje ir Senovės Egipte, jeigu vagiui pasisekdavo kažką pavogti ir tai būdavo ypač gerai padaryta, bet jį sučiupdavo, kartais jam grąžindavo dalį pavogtų pinigų. O jeigu žinodavo, kad jis pavogė, bet negalėdavo to įrodyti, palikdavo jam tą pagrobtą turtą. Pavyzdžiui, Egipte buvo šventikų, valstiečių, amatininkių, pirklių luomai, ir buvo specialus luomas vagių. Tai buvo laikoma profesija ir visi žinojo, kad jie yra vagys, kad tai yra jų darbas, o kadangi tai yra darbas, tai jiems reikia mokėti“,- šypsosi gydytojas.
O.Lapino manymu, šiais laikais panašiai vyksta su Somalio piratais. Jų niekaip nepavyksta nuteisti, nes juos teisti (vežti, prižiūrėti, maitinti,nepažeisti žmogaus teisių, skirti advokatus) yra brangiau negu paleisti. Ir tos nedaugelis gelbėjimo operacijų, kada išlaisvinamas užgrobtas laivas, baigiasi tuo, kad piratai susodinami atgal į jų valtis ir paleidžiami atgal namo.
