– Kas tave atvedė į Pekiną?
- Baigusi žurnalistikos studijas Vilniaus universitete (VU) norėjau mokytis toliau. Labiausiai domino fotožurnalistika, bet Lietuvoje to mokytis nėra galimybių. Tad jau seniai žinojau, kad turėsiu išvažiuoti, jeigu noriu studijuoti toliau. Dar mokydamasi VU pagal mainų programą pusmečiui buvau išvažiavusi į Daniją. Būtent ten ir supratau, kad tikrai noriu mokytis fotožurnalistikos ar multimedia žurnalistikos. Susiradau man tinkančias ir patinkančias studijas, o jos buvo Pekine.
– Gąsdino didelis miestas ir visiškai nepažįstama kultūra?
- Niekada negalvojau, kad važiuosiu į Kiniją mokytis, tačiau kai suradau šias studijas, apsisprendžiau gana greitai. Be to, niekada nenorėjau važiuoti į Angliją, pakeliavusi Amerikoj, ten pasilikti irgi nenorėjau, ten labai brangūs mokslai. Bet, aišku, pripažįstu, kad buvo šiek tiek baisu.
Stengiuosi neturėti išankstinių nusistatymų ir baimių, ir tai ruošiantis į Pekiną labai padėjo. Aš nemėgstu planuoti, ilgai svarstyti. Greitai apsisprendžiu ir darau, o tada jau taikausi prie aplinkybių. Taip buvo ir su Pekinu. Mane labai palaikė tėvai. Tiesa, jie labai dag skaitė, domėjosi, kur aš važiuosiu. Daugiau negu aš pati. Dabar, tiesa, jie jau tikri, kad gyvenu gerai. Pavasarį buvo atvažiavę, ir jiems labai patiko. Jie, kaip ir aš, pamatė, kad nėra čia baisu, kad net nemokant kalbos galima susikalbėti.
Pekine nėra sunku išgyventi ir gerai gyventi, jeigu esi užsienietis. Čia tave laiko pranašesniu už vietinius. Tokį pat darbą dirbantis kinas ir užsienietis uždirbs labai skirtingai. Darbą susirasti nesunku. Aš, pavyzdžiui, užsidirbti galiu ir darydama tai, ko mokausi – fotografuodama, filmuodama, o vasarą dar šiek tiek dirbau su vaikais – mokiau anglų kalbos. Nors dirbau nedaug, bet uždarbis buvo tikrai neblogas.
– Kokie gyvenimo ypatumai tokiam dideliam mieste?
- Kai tik atvažiavau, pasidarydavo juokinga pagalvojus, kad esu iš tokio mažo miesto kaip Šilalė, o dabar gyvenu Pekine... Naujausiais duomenimis, Pekine gyvena apie 20 mln. žmonių, tačiau niekas nežino tikrojo gyventojų skaičiaus, nes labai daug žmonių atvyksta dirbti iš provincijos, ir jie nėra registruojami. Pirmiausia, turbūt, kaip ir visi, galvojau apie tempą ir dideles grūstis, bet čia tvyrantis chaosas man malonus, grūsčių nėra labai daug. Žinoma, atstumai nežmoniški. Su Lietuva net nereikia lyginti. Anksčiau man atrodė, kad iš Vilniaus į Šilalę tris valandas trunkanti kelionė labai ilga, bet dabar tiek laiko reikia, jeigu noriu nusigauti į kitą miesto galą. O kelionė į kitą miestą gali trukti 12–30 valandų ar net kelias dienas.
Man čia patinka maistas, kurio gali gauti greitai ir įvairaus. Išėjus iš namų tereikia paėjėti tris minutes, ir jau gali valgyti. Visada rasi kokią užeigą. Valgyti kinai gamina ir čia pat gatvėje, tiesiog susidėję dėžes. Čia nėra daug restoranų su baltom staltiesėm, maisto nereikia ilgai laukti, nereikia už jį mokėti daug pinigų. Žmonės valgo ant šaligatvio. Čia pat gali ir pamiegoti, jeigu tik nori. Kinai miega visur: ant suoliuko, darbo vietoje, kavinėse.
Pekine nieko nereiškia šviesoforo spalvos, na, nebent automobiliams. Važiuoti su dviračiu yra šioks toks iššūkis. Turi būti labai budrus.
– Per metus, pragyventus čia, turbūt atsirado ir nemėgstamų dalykų, su kuriais nepavyko susitaikyti?
- Pirmiausia, tai buitiniai dalykai. Labai sudėtinga išsinuomoti butą, ir tai gana brangu. Reikia sumokėti nuomą tris mėnesius į priekį, sutartis būtinai turi būti pasirašoma metams. Mokesčius sumokėti taip pat sudėtinga – visi jie mokami skirtingoms įstaigoms.
Nuoma geresniame rajone brangi, ir kainos kyla. Vieno kambario kaina didesniame bute, kuriame gyvena ir kiti žmonės, siekia apie 600–700 Lt. Gerame rajone, netoli metro stotelės, už gražų ir patogų kambarį teks mokėti 1000 litų. Butas, žinoma, dar brangesnis. Kai važiavau čia, galvojau, kad viskas bus labai pigu, tačiau taip tikrai nėra. Kita vertus, kaip jau minėjau, užsieniečiui, ypač anglakalbiui, užsidirbti nėra sunku. Per mėnesį, priklausomai nuo dirbamo darbo, alga gali siekti nuo 3000 iki 8000 ar 10 000 Lt. Kinai, dirbantys paprastus darbus, gauna vos 500–700 litų. Jeigu tą patį darbą dirbs kinas ir užsienietis, pastarasis uždirbs daugiau. Tai man nepatinka ir verčia jaustis nepatogiai.
Užsieniečiams čia daugiau ir dėmesio. Aš per metus prie to nepripratau. Iš pradžių smagu, kai kalbina, bet vėliau tai pradeda erzinti. Kartais rodo pirštais, juokiasi, fotografuoja. Dėmesys ne visuomet būna malonus.
Niekaip negaliu priprasti ir prie politinio režimo. Tik atvykęs susikoncentruoji į kitus dalykus, bet ilgainiui tai pradeda kliūti kiekviename žingsnyje. Štai kad ir iš pamatų pakirstas kinų filosofinės sistemos pagrindas gyventi harmonijoje su gamta. Mao Dzedunas visa tai pakeitė. Jo teigimu, gamtą reikia nugalėti, ji turi tarnauti žmogui, žemę reikia išnaudoti tik savo poreikiams. Todėl Kinijoje labai daug dirbtinumo. Atrodo, kad jie niokoja viską, kas natūralu. Pavyzdžiui, kalnuose – tūkstančiai laiptelių. Į kalną negali tiesiog kopti, reikia lipti laipteliais. Nuolat kuriami dirbtiniai parkai, vandens oazės. Visam tam išnaudojama daug gamtos resursų. Kinijoje labai trūksta vandens, bet tai netrukdo kurti baseinų ir fontanų.
Kinijoje daug šiukšlių, didelis užterštumas, žmonės nėra sąmoningi, nesupranta, kokios gali būti pasekmės. Jie teršia aplinką ir nemąsto, ką daro. Pavyzdžiui, man nesuvokiama, kodėl negalima skatinti naudoti daugkartinių valgymo lazdelių. Kinijoje populiariausios vienkartinės, ir jų sunaudojama milijardai. Kiek medžių tam iškertama?! Nesuvokiami skaičiai.
– Tai gal namo?
– Šią savaitę baigiau mokslus ir kaip tik dabar galvoju, kuriai dienai pirkti bilietus į Lietuvą, kur dar pakeliauti pakeliui. Nežinau, kiek užtruksiu Lietuvoje, bet greičiausiai neilgai. Jau dabar norisi ko nors naujo. Gal jau pavargau čia gyventi, nes su kai kuo susitaikyti man sunku. Be to, čia negaliu laisvai dirbti, nes nuolat man kas nors draudžia filmuoti ar fotografuoti. Sako, kad vienur ar kitur aš negaliu fotografuoti, nes parodysiu negražią Kiniją. Nuolat blokuojamas interneto ryšys. Bet man baisiausia, kaip čia elgiamasi su žmonėmis, o jiems atrodo, kad viskas taip ir turi būti. Jie tik išore ir dar gal kažkuo nori būti panašūs į europiečius, bet kasdieniame gyvenime taikstosi su tuo, kad nuolat pažeidinėjamos jų teisės.
Bet čia daug kas priklauso nuo žmogaus ir jo vidinio nusiteikimo. Kinijoje vis daugiau gyvena užsieniečių, lietuvių taip pat. Daug kas mokosi kinų kalbos. Daugelis jų gyvena gerai ir yra čia garsūs. Jeigu moki šokti, dainuoti, čia išgarsėti atvykėliui labai paprasta. Kinams ypač patinka, kai atvykėliai dainuoja jų nacionalines dainas, šoka jų šokius. Jiems tai kaip koks cirkas. Man labai nepatinka, kad žmonės tyčiojasi iš tokios senos ir turtingos savo kultūros.
– Milijoniniame mieste draugų susirasti ir sudėtinga, ir paprasta?
– Turiu draugų kinų, tačiau su jais bendrauti gana sudėtinga, nes jie visuomet sako ir parodo, kad esu, jų nuomone, pranašesnė. Su kinais, kurie yra keliavę, kiek paprasčiau, tačiau ir jie dažnai save žemina. Daugelis jų su užsieniečiais bendrauja, nes jiems tai egzotika, smagu turėti draugą užsienietį. Jie nori pasidaryti kaip vakariečiai, išsižada savo vertybių ir nori atrodyti kaip mes. Darosi plastines akių ir nosies operacijas. Čia bet kur gali nusipirkti odą balinančių kremų, jie labai populiarūs.
– Kokią savo šalį matai iš šalies?
– Man baisu grįžti, nes daug kas Lietuvoje nesiklosto taip, kaip norėtųsi. Bijau, kad negalėsiu gyventi ir dirbti to, ko noriu. Galų gale, man daug kas sako, kad labai sunku būtų išgyventi iš uždarbio. Tokie dalykai gąsdina. Iš kitos pusės, aš neplanuoju pasilikti ilgam, nors dirbti norėčiau Lietuvoje. Kai moki kalbą, žinai visas aplinkybes, viskas daug paprasčiau ir lengviau. Tikiu, kad reikia dirbti, ir tada Lietuva bus kitokia, bet tikrai nesmerkiu žmonių, kurie išvažiuoja kurti savo gyvenimo kitoje šalyje. Žmogui geriausiai sekasi, kai jis veikia tai, ką nori. Bet svarbu nepamiršti, kas esi ir iš kur.
Neseniai buvau Mongolijoje, ten žmonės gyvena nepalyginamai blogiau nei Lietuvoje, tačiau kaip jie gražiai kalba apie savo šalį, ja didžiuojasi. Man tai taip gražu. Norėčiau, kad ir lietuviai taip galvotų.
Lietuva man visuomet bus tikriausi mano namai, bet jau galvoju apie keliavimą ir gyvenimą kitose šalyse. Labai traukia Pietų Amerika. Aišku, vėl gali nutikti taip, kad važiuosiu ten, kur neplanavau ir nesitikėjau. Smagu žinoti, kad pasaulis nėra toks didelis ir sudėtingas, kaip kad atrodė seniau. Keliauti ir gyventi kitoje šalyje gana paprasta, ir žinau, kad kiekvieną kartą bus tik lengviau. Viskas yra paprasta, o visokias kliūtis ir sunkumus galvoje susikuriam patys – kai judi ir darai, su viskuo galiausiai susitvarkai, ir tai nebūna taip sunku, kaip atrodė iš pradžių.
