Net ir likęs už rinktinės borto Darjušas nepraranda humoro jausmo. Sportininkas pripažįsta, kad šiemet komandai psichologiškai sunkiau, nes visi tik ir kalba apie medalius, auksą.
“Taip ir turi būti. Aišku, bus gaila jeigu, neduok Dieve, teks nusivilti... Žmonėms tai bus kaip šlapiais ”triusikais” per veidą”, - sako krepšininkas.
- Nepatekęs į rinktinės dvyliktuką dėl traumos neparodei nusivylimo, o žurnalistams krėtei pokštus. Esi optimistas?
Negi verkti turėjau? Yra kaip yra. Trejus metus nebuvau patyręs traumų, o čia - kaip iš dangaus. Bandžiau žaisti “per skausmus”, bet po magnetinio rezonanso paaiškėjo, kad gali baigtis labai blogai. Kad nepatekau į rinktinę, ne pasaulio pabaiga. Aišku, pirmosios dienos psichologiškai buvo sunkios. Visą vasarą atidaviau rinktinei, o prieš pat čempionatą patyriau traumą. Bet nieko baisaus, yra kam žaisti. Brolis turės dvigubai “pavaryti”. (juokiasi) Be to, dar nesu senas ir čempionatų dar bus.
- Jau svajoji apie kitąmet vyksiančią olimpiadą ir medalius?
Gyvenime esu realistas, o svajonės... Iki olimpiados dar labai daug laiko, ir velnias žino kaip viskas bus. Iki to dar reikia išgyventi. Bet su rinktine žaisčiau visada, jei tik pakviestų.
- Kaip dabar gyja koja?
Puikiai. Tokios traumos tarp krepšininkų dažnos, bet rinktinė tiesiog neturėjo laiko laukti trijų savaičių, kol išsilaižysiu. Dabar jau po truputį pradedu treniruotis. Per porą savaičių visiškai atsistosiu ant kojų.
- Kšyštofą prieš varžybas padrąsini? Gal net turi kokį slaptą receptą, kaip brolį “užvesti”?
Be abejo. Prieš rungtynes visada paskambinu, pasitariam. O “užvedinėt” nereikia. Jis kaip ir aš, išeina į aikštelę ir visi nervai, stresas ir panika išgaruoja. Toks mūsų darbas. Einam laimėt.
- Patarinėji?
Ką čia ir bepatarsi. Jis juk didelis, pats viską žino (šypsosi). Nelabai iš tų patarimų būtų naudos. Jis save geriau jaučia. Mano tėvas visada patarinėja, tik kas iš to, jei jis krepšinio žaisti nemoka.
- Stebėdamas Lietuvos rinktinės varžybas nerviniesi kaip ir dauguma lietuvaičių ar kaip tik viską vertini šaltai?
Visada maniau, kad gana ramiai stebiu varžybas. Dabar pradedu treniruotis su Maskvos CSK Klaipėdoje, todėl nepavyksta varžybų stebėti gyvai. Prie televizoriaus rusai mane vis ramina. Matyt, labai „reiškiuosi“, emocijos užverda, o aš to net nepajuntu.
- Kalbama, kad su broliu esate neatskiriami. Ir jei žaidžia tik vienas, nelabai sekasi, nes psichologiškai blogai jaučiatės.
Aišku, kai aikštelėje esam dviese, lengviau. Bet jau išmokom būti atskirai. Brolis parodys viską, ką gali. Sunkiausia gal buvo pirmais metais, kuomet pradėjom žaisti skirtinguose klubuose, skirtingose šalyse. Būdavo toks nuolatinis trūkumo jausmas, tarsi kažkas ranką būtų nutraukęs. Bet atsirado žmona, vaikai ir viskas užsipildė.
- Esi šeimos žmogus?
Taip. Šeima - mano turtas ir stebuklas. Dėl jos galėčiau net krepšinį paaukoti.
- Griežtas tėtis esi?
Ir taip, ir ne. Bet laikausi nuomonės, kad berniukus lepinti turi mama, o tėvas turi būti griežtas. Stengiuosi, kad užaugtų tikrais džentelmenais. Pagrindinis mano auklėjimo principas - vaikas turi žinoti tvarką ir gerbti vyresnius. Nors aišku, kartais ir aš juos palepinu. Bet jei turėčiau dukrą... Išlepinčiau. (šypsosi)
- Tavo berniukai svajoja būti krepšininkai?
Vis užsimena, bet kol kas labai didelio entuziazmo nerodo. Krepšinyje reikia juodai arti: net turėdamas visus reikiamus duomenis gali taip ir likti tik nuolat perspektyvus žaidėjas. Be duomenų reikia dar sėkmės.
- Pats nuo mažų dienų svajojai apie krepšininko karjerą?
Norėjau būti sportininkas, bet apie krepšinį nelabai galvojau. Kokių tik sporto šakų su broliu nelankėm - ir baseiną, ir net karatė gal metus. Vis laukėme, kada parodys “prijomus” kaip muštis, bet nesulaukėme.
Krepšinį pradėjom žaisti būdami jau paaugliai. Trylikos gal. Tokie jau senukai. Iš pradžių net nepatiko, nes nesisekė. Bet po to įsivažiavome ir įsimylėjome krepšinį.
- Tavo žmona, gyvendama trijų vyrų apsuptyje, turbūt labai lepinama?
Gal kartais per mažai. Kur čia prilepinsi, kai vyras vis išvykęs. Bet kai tik turiu laisvo laiko, visą jį skiriu šeimai.
- Tuomet gal ir kulinariniais gabumais nustebini?
Oi, ne. Nuo virtuvės bėgu kuo toliau. Manęs ten geriau net ir neįleisti. Bet žmona gamina fantastiškai. Kasdien vis naujas patiekalas. Jai dabar eksperimentavimo laikotarpis. Važiuojant į Turkiją nusipirko tokią didžiulę receptų knygą, kad vos į lagaminą tilpo.
- Sportininkai turi ne tik auginti raumenis, bet ir sveikai maitintis. Nuo ko prasideda tavo pusryčiai?
Pirmas patiekalas - cepelinai su padažu. Juokauju. Pusryčiams dažniausiai doroju “miuslius” su jogurtu arba mano brangiausioji išverda skanios košės.
- Vyrauja stereotipas, kad sportininkai yra sveikuoliai. Galėtum save taip pavadinti?
Ir taip, ir ne. Gyvenime būna tokių situacijų, kai sveikuoliškumu net nekvepia, bet kartais tiesiog reikia nuleisti garą. Aš juk žmogus, ne robotas.
