Atrodo, nėra jokio išsigelbėjimo nuo podiumuose mirgančių raštų ir spalvų siautulio. Antradienį „Rodarte“ ir Veros Wang kolekcijose vyravo išskydę gėlių raštai. Pirmadienį „Preen“ demonstravo pastelines spalvas, Donna Karan – genčių raštus, o „Ohne Titel“ – liepsnojančios raudonos spalvos drabužius, puoštus vingiuotomis linijomis.
Maria Cornejo raštai priminė sprogimą virtuvėje, nors iš tiesų tai buvo skaitmeniniu būdu padidintos Bolivijos ir Afrikos meno dirbinių nuotraukos. Amerikiečiai nejaučia saiko, tačiau čia tai nėra didžiausia problema.
Visas šis spalvų ir raštų intensyvumo demonstravimas prasidėjo Europoje prieš metus – itin prisodrintos Jil Sanders spalvos, „Prada“ piešiniai su beždžionėmis ir neoniniai Christopherio Kane‘o nėriniai. Greičiausiai, viskas tuo Europoje ir baigsis. Europa tuo ir pranašesnė, kad pasėjusi užkratą, ji iškart parūpina ir priešnuodžių.
Įdomu tai, kad amerikiečiai visada mėgo spalvas, pradedant „Warner Brothers“, baigiant Andy Warholu. Net jei dizaineriams ir nerūpi animacinių filmų ryškumas, juose ne mažiau svarbi, anot filmų kritiko Manny Farbero, švelnumo, su kuriuo kurti triukai, ypač Chucko Joneso, kokybė ir subtilumas.
Tai gali būti per sunki užduotis madų dizaineriams, kurie dažniau renkasi pretenzingus, pompastiškus, nei įprastus dalykus, tad pažvelgus į daugumą šią savaitę demonstruotų raštų ir tai, kaip jie interpretuojami, vargu ar išvysi žmogiškas dimensijas ir trapumą. Jie net nekelia šypsenos.
Donna Karan, kuri šiemet kelis kartus vyko į Haitį, pristatydama savo kolekciją pažymėjo, kad genties raštus, kuriais puoštos medvilninės suknelės ir lininiai sijonai, įkvėpė Haičio menininkas Philippeas Dodardas. Ruda ir blukinta juoda bei blyški oranžinė ir violetinė spalvos, taip pat grubesni motyvai puikiai atskleidė D. Karan miesto estetiką. Tačiau jie neatrodė kaip suvenyriniai blizgučiai – na, gal tik šiek tiek.
Ji labai išmintingai sukūrė drabužius, kurie gražiai atrodo vieni patys, tarp jų – kūno linijas išryškinančios suknelės iš spalvoto šilkinio džersio. Ji parodė nemažai įmantrių, kaukių ir lapų motyvais margintų drabužių, bet labiausiai nuotaiką kėlė vėjo malūnėlių raštas ant lininių ir medvilninių sijonų. Pastaraisiais sezonais D. Karan pernelyg užsižaidė su drapiravimu ir alpėjančiu glamūru, greičiausiai, tiesiog iš nuobodulio. Tačiau šįkart savo aistroms ji rado natūralų pritaikymą.
Ateinantis pavasaris, regis, bus suknelių sezono tęsinys. Vis dar bus madingas ilgis žemiau kelių, tačiau po truputį populiarės asimetrija ir apimtis. „Ohne Titel“ jau pristatė švelniai pūstą ir apačioje rauktą siluetą.
Maria Cornejo savo kolekcijos pristatymą pradėjo trumpu baltu švarkeliu, užmestu ant seksualios geltonos suknelės – gaivus ir šviežias derinys. Ji pasakė, kad norėtų šiek tiek sugriežtinti ir vasarinius drabužius. Ryškią oranžinę suknelę ji papuošė grafiniu raštu, o klostes perjuosė diržu.
Pirmoji Tory Burch podiumo kolekcija buvo blaivus, merkantiliškas žvilgsnis į prancūzišką žavumą – vąšeliu nerti pusilgiai šortai derinti su džersio dryželiais, išpuoštas tvidas, bijūnų raštai ir vakarinės suknelės iš šifono, prie peties pririštos kaklaraiščiu. Niekas nė nesitiki, kad T. Burch kada nors pristatys mažiau rafinuotą kolekciją, o kartais taip norėtųsi...
Dainininkė Beyoncé, pasipuošusi aptemptu švarkeliu ir Tiudorų stiliaus kombinezonu, pasiūtu iš kreminio šifono (iš Veros Wang pavasario kolekcijos), įžengė beveik prieš pat užsidegant šviesoms. Savo kolekciją V. Wang pavadino „Alisa stebuklų šalyje“ – neoriginalu, bet atspindi esmę. Triušio urvas, į kurį ji įkrito – „Balenciaga“ ir „Givenchy“, su dryžuotais batais, skylėtomis liemenėmis ir beveik peršviečiamais baltais sijonais su įsiuvais.
Bent jau „Rodarde“ kolekcijos pristatymas privertė šypsotis. Ir Beyoncé dalyvavo pristatyme, su savo kombinezonu.
Galbūt realybė tapo tokia iškreipta, kad viskas atrodo įmanoma, tačiau suglamžytuose saulėgrąžų raštuose kritikė įžvelgė ne Van Goghą, o pavargusį miestelį, kaip iš filmo „Paskutinis kino seansas“ – paauglės mergaitės su senomis, suaugusių moterų suknelėmis pažemintu juosmeniu ir tapybiškomis iškirptėmis. Drabužiai atspindėjo viltį ir geismą, kaip aptriušęs pensionatas, o šį įspūdį dar labiau sustiprino gėlėti sofų raštai bei šviesą atspindinčios medžiagos.
