27-erius metus bibliotekininke dirbanti Elona Kazokienė norėtų iš esmės pakeisti savo veiklą. Dienas tarp knygų leidžianti moteris rado naują, sau pačiai netikėtą pomėgį. Grįžusi iš darbo ji panyra į interjero lėlių kūrimo pasaulį.
Lėlės moterį taip sudomino, kad menininkė netiki, jog ateis diena, kai jas kurti taps nebeįdomu. Nors netradicines E. Kazokienės lėles pastebėjo ir įvertino net menininkė iš Suomijos, lėlininkė mano, kad mokytis ir dirbti šioje srityje jai reikia dar labai daug.
Pradėjo nuo dekupažo
E. Kazokienė visada buvo meniškos sielos. Moteris tiki, kad polinkį į kūrybą paveldėjo iš mamos, mat jos brolis labai mėgo tapyti. Tėvo šeimoje visi buvo paprasti darbininkai.
Baigusi vidurinę mokyklą, Elona stojo į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą, tačiau nesėkmingai. Pritrūkusi valios ir entuziazmo daugiau savo siekio įgyvendinti nebandė, pasirinko bibliotekininkystę. Tai ir lėmė tolesnę moters karjerą – iki šiol ji dirba Mokslų akademijos bibliotekoje.
„Matyt, išgyvenu vidutinio amžiaus krizę. Taip ilgai dirbu tą patį darbą, kad nebegaliu nustygti vietoje, noriu pokyčių. Svarbiausia, atsirado stiprus noras ir poreikis daryti tai, ką iš tikrųjų mėgstu“, – pasakojo lėlininkė.
Tiesa, kurti interjero lėles ji pradėjo ne iš karto. Pirmiausia moteris susidomėjo dekupažu, kuris tuo metu Lietuvoje dar nebuvo itin populiarus. Tik vėliau per šalį nuvilnijo dekupažo mados banga.
„Buvo labai įdomu. Dabar parduotuvėse pilna įvairiausių šios technikos priemonių, o tada nebuvo nieko. Viską galvodavome pačios, medžiagas ir pavyzdžius siųsdavomės iš kaimyninių šalių“, – pirmą savo aistrą prisiminė menininkė. Tačiau dekupažo era baigėsi. Moteriai ėmė stigti erdvės, norėjosi veikti ką nors daugiau. Taip atsirado kiti du pomėgiai, kuriais ji užsiima iki šiol ir netiki, kad jie kada nors pabos.
Save vertina kritiškai
Kai dekupažo nebeužteko, E.Kazokienė pradėjo tapyti ant šilko. Nors šis užsiėmimas brangiai atsieina, tapymas ant šilko moteriai iki šiol yra geriausia poilsio forma.
„Niekas kitas manęs taip neatpalaiduoja. Tapydama ant šilko, patiriu labai gerus jausmus, pailsiu, pamirštu visas problemas“, – apie savo pomėgį aistringai kalbėjo menininkė.
Tapytas skareles ir šalikėlius moteris ne tik dovanoja draugams, bet ir parduoda pasipuošti mėgstančioms rankdarbių gerbėjoms. Šios skarelės dažniausiai kainuoja apie 130 Lt. Tokią kainą lemia aukštos natūralaus šilko ir specialių dažų kainos.
Dar vieną pomėgį – interjero lėlių kūrimą – menininkė atrado visai netikėtai.
„Naršiau rusiškose interneto svetainėse ir akys užkliuvo už nepaprastai gražių interjero lėlių. Namie radau pakelį modelino, tad iš karto nusprendžiau pati pabandyti sukurti panašią lėlę“, – prisiminė lėlininkė. Savo pirmą lėlę moteris labai brangina ir turi iki šiol, tačiau tai nėra jos mėgstamiausias kūrinys.
„Dažnai menininkams pirmas jų kūrinys yra gražiausias. Man taip nėra. Matau, kokia kreiva ir šleiva gavosi pirma mano lėlė“, – juokėsi E. Kazokienė.
Moteris kritiškai save vertina ir dabar, nors lėles kuria jau daugiau nei dvejus metus. Tiesa, ji pripažįsta, kad žinių per tą laiką sukaupė nemažai, todėl jokių kursų lankyti nebereikia. Tačiau ji žino ir tai, kad mokytis dar yra labai daug ko.
„Gražiausias interjero lėles kuria rusai. Būtent Rusijoje gyvena geriausi meistrai. Jų sukurtos lėlės atrodo kaip gyvos. Tad tobulėti dar tikrai yra kur“, – neabejojo menininkė.
Interjero lėlės – meno kūriniai
Dienas leidžianti bibliotekoje, lėles moteris kuria vakarais ir naktimis. Todėl vieną interjero lėlę pagamina tik per mėnesį.
„Kurdama lėles išgyvenu įvairiausius jausmus: vieną dieną lėlė atrodo ideali, o kitą norisi viską keisti“, – pasakojo E. Kazokienė.
Vardų jau pagamintoms lėlėms moteris neduoda. Ji teigė negalinti jų apibūdinti vienu ar keliais žodžiais, tam prireiktų bent kelių sakinių. Moteris prisiminė, kaip kartu su dukra bandė pavadinti paskutinį kūrinį: „Dukra vos pamačiusi dar nebaigtą kurti lėlę pavadino ją Ofelija iš kaimo. O man ji buvo labiau panaši į Valų kaimo Džuljetą. Tačiau šie vardai neprilipo.“
Savo kurtų interjero lėlių E.Kazokienė parduoti dar nedrįsta.
„Nesu šimtu procentų patenkinta savo darbu. Kai žinosiu, kad viską atlikau tobulai, gal pasvarstysiu tokią galimybę“, – sakė moteris.
Vaikščiodama po parduotuves ji pastebėjo, kad panašios lėlės kainuoja apie 700 Lt. Kodėl taip brangu?
„Todėl, kad jų gamyba reikalauja itin daug kruopštumo ir laiko. Galva ir veidas yra lipdomi iš specialios į molį panašios medžiagos, o tai jau panašu į skulptūrų kūrimą. Taigi tokie rankdarbiai virsta meno kūriniais“, – kalbėjo lėlininkė.
Menininkė jau dalyvavo ne vienoje interjero detalių parodoje. Tiesa, tokios parodos vyksta itin retai, nes lėlių kūrimas Lietuvoje nėra populiarus. Tačiau lėlininkų ypač daug Rusijoje ir Skandinavijos šalyse.
E. Kazokienės kurtomis lėlėmis susidomėjo ir Suomijoje gyvenanti bei savo lėlių muziejų turinti menininkė. Tačiau bent jau kol kas apie eksportą Elona negalvoja.
Žolę pjauna dažniau nei vyras
Netoli Grigiškių esančiame Valų kaime gyvenanti moteris turi ir „žemiškesnių“ pomėgių. Nors dažniausiai menininkai nemėgsta žemės darbų, E. Kazokienei jie – dar viena aistra. Ji ne tik sodina, augina gėles, daržoves, prižiūri krūmus, bet ir pati pjauna žolę.
„Apie žoliapjoves tikrai žinau daug daugiau nei vyras. Jis į mūsų namo aplinkos tvarkymą ir priežiūrą nesikiša“, – pasakojo dviejų vaikų mama.
Moteris džiaugėsi, kad tiek vyras Audronis, tiek vaikai Gintarė ir Augustinas supranta jos poreikį užsiimti kūryba ir sukuria tam tinkamas sąlygas. Anksčiau lėles gaminusi namuose, dabar ji turi atskirą kambarį – dirbtuves, kur gali susikaupti ir netrukdoma dirbti.
Tokiu jos pomėgiu džiaugiasi ir kaimynai bei visa Valų kaimo bendruomenė.
„Visi puikiai sutariame, gerai vieni kitus pažįstame. Smagu gyventi tokioje draugiškoje bendruomenėje“, – džiugiai kalbėjo menininkė.
