„Arti bažnyčia, toli dievas“, – sako sena liaudies patarlė. Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos miškotvarkos inžinierius Evaldas Vitkevičius patvirtina, kad pasigrožėti išskirtiniu vaizdu atvyksta net užsieniečiai, o dažnam vietiniui ši vieta vis dar nežinoma. Palydėti vasaros ir susipažinti su Arlaviškių kadagynu išsiruošė ir „Šeimininkės“ kolektyvas.
Turi kuo didžiuotis
Kauno regione esanti Dubravos eksperimentinė mokomoji miškų urėdija užima 13,6 tūkst. ha. Čia yra miškininkų puoselėjamas arboretumas, kuriame galima pamatyti įdomiausių Lietuvoje augančių medžių formų, atvežtinių ir pritaikytų mūsų sąlygoms egzotiškų augalų, o moderniame medelyne per metus išauginama 2,5 mln. lapuočių ir spygliuočių sodmenų miškams. Urėdas Kęstutis Šakūnas galėtų ilgai vardyti, kuo dar didžiuojasi jo vadovaujama Dubravos urėdija.
Urėdijai priklauso daug saugomų teritorijų. Kauno marių pakrantėje plyti didžiausias pokario metais įveistas ir vienas jauniausių šalyje Girionių parkas bei regioninis Kauno marių parkas. Vienas populiariausių yra takas per Dubravos girios rezervatinę apyrubę, besidriekiantis per žmogaus veiklos nepaliestus miškus, pelkę. Čia galima pamatyti vėjų išverstus ir savaime nuo amžių naštos nuvirtusius medžius, galingas pušis. Tačiau populiariausias maršrutas – į Kadagių slėnį.
Reikia erdvės
21-erius metus Dubravos urėdijoje dirbantis E. Vitkevičius su šypsena prisimena savo būsimos žmonos nuostatą, kad Kaune gražių vietų nėra. Jaunikiui teko pateikti svarų argumentą – atvežė į Arlaviškes, kur status šlaitas neria tiesiai į Kauno marių glėbį. Daugiau įrodymų nereikėjo…
Arlaviškių kadagyno istoriją E. Vitkevičius žino kaip niekas kitas – jis šiame miške gimė ir užaugo. „Jeigu mieste nėra medžių, galiu labai greitai pasiklysti“, – juokauja.
Miškininkas iš eigulio yra girdėjęs, kad slėnio istorija siekia carinės Rusijos valdymo laikus. To eigulio senelis ganė karves, niekur iš slėnio nenuklysdavo, nes pagal tuometinį valdžios įsakymą gyvuliai turėjo visiškai nuėsti žolę. Tik tokiomis sąlygomis kadagiai gali užaugti.
„Dzūkijos miškuose kadagių auga labai daug, o pas mus – retenybė. Kadagiams, kaip ir pušims, bent trejus pirmuosius metus reikia erdvės be konkurencijos“, – pasakoja E. Vitkevičius. Kadagiai auga lėtai, per metus vos po kelis centimetrus, todėl jiems ypač reikia šviesos, kad galėtų formuoti gražią lają.
Prieš šimtmetį kadagynas užėmė 8–9 ha. 1958-aisiais, ruošiantis užtvenkti Nemuną, buvo nuspręsta apželdinti šlaitus, kad juos apsaugotų nuo vandens erozijos. Miškininkai šiam darbui turėjo tik trejus metus, todėl tempė iš visų medelynų, kas ką galėjo, neišsiaiškinę, kaip invazinės rūšys paveiks natūralią aplinką.
„Nauji augalai ėmė stelbti kadagius, šie ėmė skursti ir nykti“, – pripažįsta miškotvarkos inžinierius ir rodo amerikinius uosius, raugerškius, alyvas, erškėčius, sedulas. – Tikras galvos skausmas – kaip juos išnaikinti? Nors ir šienaujame, bet labai sunku dirbti ant stataus šlaito, dar sunkiau pašalinti nupjautus augalus.“
Ateityje planuojama kadagyne apgyvendinti bandą ožkų. Jų apetitas toks,
kad viską nuėda, vengia tik spygliuotų kadagių.
Augalams – unikalios sąlygos
Kol dar nebuvo pastatyta Kauno hidroelektrinė, Nemuno vaga atrodė siaura. Pastačius užtvanką, pusė kadagyno atsidūrė po vandeniu. Dabar matome kadagius, kuriems apie 50–100 metų.
Kaip slėnis atrodys ateinančioms kartoms? Juk kadagiai gali gyventi iki 2 tūkst. metų. Arlaviškių kadagyne auga bent dešimtys paprastųjų kadagių formų.
Pažintinis takas veda pro Ronakalnį, vieną gražiausių Nemuno slėnio atodangų. Pasak legendos, ji atsivėrusi, nes ponas čia kankino jauną artoją. Šis mirdamas palinkėjo: „Tegul atsiveria tokios žaizdos kaip mano nukankintame kūne.“
Nusileidus žemyn prie Kauno marių ir vėl takeliu užlipus aukštyn, patenkama į unikalią ąžuolų ir liepų giraitę. Medžiai, susodinti eilėmis, neįtikėtinai gražiai tarpusavyje išsiaiškino kaimyniškus santykius – nieko nelaukdami šovė į viršų ir suvešėjo tik pačiose viršūnėse, kur užtenka šviesos.
„Įsivaizduoju, kaip čia bus gražu po penkiasdešimt metų“, – tarsi pats sau sako miškininkas. Toks jau šios profesijos žmonių darbas: medį sodini ne sau – ateinančioms kartoms.
Augalams sąlygos čia iš tiesų unikalios, nes šlaito atokaitoje įšilęs oras atsimuša į mišką, todėl visi žolynai tiesiog klestėte klesti, tankiu sodriu kilimu nukloję žemę.
Anksčiau, kur buvo žmonių ganomos pievos, pasodintas maumedynas. Jame buvo sumanytos mažytės įvairesnės augalijos salelės, tačiau viską sujaukė pernykštis škvalas. Prasisuko su neįtikėtina jėga ir išklojo mišką kaip smilgų lauką. Po stichinės nelaimės miškas sutvarkytas, tik vienoje vietoje kaip muziejuje palikti keli išversti miško galiūnai, liūdnai gulintys ant šono su styrančiomis šaknimis.
Ypatinga vieta
Visiems augalams šioje vietovėje patinka – tiek derlingų, tiek nederlingų žemių mėgėjams. Net ir laukinė kriaušė, obelis ar šermukšnis įsiterpę. „Anksčiau žmonės tokius medžius puoselėjo, jau ir dabar pripažįstama, kad laukuose medžių salelės sukuria palankesnį klimatą kultūriniams augalams“, – teigia miškininkas.
Prie pat pažintinio tako aptiktas ir labai retas gauruotasis gvazdikas. Rudenį jis jau nežydi, bet ropinėdami keliais aptikome: augalėlis kažkodėl pasirinko šią vietą ir plonu siūlo stiebeliu tvirtai įsikibo į žemę. Vienintelis toks Kauno marių regioniniame parke, ir net Europoje šis gvazdikas retai sutinkamas.
Arlaviškių kadagynas iš tiesų ypatinga vieta: virš galvos klykaudami ratus pradėjo sukti trys jūriniai ereliai. Nustebo net pats miškininkas, nes šie paukščiai reti ir labai saugomi. Vos tik pastebėtas, jūrinis erelis sekamas, kur nusileis, ir, aptikus lizdą, apibrėžiama 200 metrų skersmens teritorija, kurioje draudžiama bet kokia veikla.
E. Vitkevičius pasakojo, kad urėdijoje žinomi trys lizdai netoli vienas kito. Vienas lizdas turėtų sverti bent toną, nors įkurtas ant nedidelio ąžuolo. Įdomu tai, kad viename lizde buvo rasta vandens gyvūnų kaulų, o kito lizdo erelis gaudė tik žuvis.
