Privati mokykla gera (valdiška prie namų neturi gero vardo), bet toli nuo namų, būreliai kitame miesto gale, tad aukojamės pasikeisdami su vyru. Patarkit, kaip tėvams, turintiems išmokslinti tris vaikus, neišprotėti valstybėje, kuri jų ateitimi nepajėgia pasirūpinti. Salvinija, Vilnius
Pataria psichologė Rūta Bubelienė
Gerbiama Salvinija, gerai, kad rūpinatės vaikų ateitimi, tačiau gerus darbus reikėtų daryti su protu. Taip, mokslo ant kupros nenešiosi, tačiau tėvai dėl tų vaikų mokslų neretai užsiverčia ant pečių kuprą, kurią vos pajėgia panešti. Mokslo dienos išvakarės – tinkamas metas pasvarstyti, kodėl gi velkate šią naštą ir ar verta vėl ją užsimesti, kiek prasminga ši jųdviejų su vyru auka.
Ar ne per daug tikitės iš savo atžalų? Kita vertus, ar ne per daug reikalaujate iš savęs? Neretai laviname savo vaikus be saiko ir be laiko, pamiršdami, kas yra svarbiausia siekiant užauginti jį kultūringu, doru žmogumi. Mergaitė dar neišmoko mandagiai pasisveikinti su kaimynais lietuviškai, tačiau jau lanko prancūzišką darželį: neva nuo mažų dienų auginame Briuselio diplomatę! Berniukas nesugeba išsiplauti lėkštės, pasikloti lovos, tačiau jau lanko aikido ar taikvando užsiėmimus: neva eina dvasiniu dao keliu, nesupažindintas tėvų net su elementariomis pareigomis. Nūnai tai vadinama investicijomis į vaiko ateitį.
Tikima, kad šie „investicijų fondai“ yra saugiausi bei ateityje duos didžiausią pelną, taigi visos tėvelių pastangos bei aukos atsipirks. Įtampa dėl investicijų užkrečiama: tėvams, kurie į vaikus investuoja tik pagal kišenę, neramu, kad kiti juos lenkia, ir siekia trūks plyš neatsilikti. Daug investuojantieji į vaiko lavinimą, žinoma, tikisi nemažos grąžos, tačiau kažkodėl šios ne visada sulaukiama. Suaugusi duktė prikiša tėvams, kad per tuos mokslus ir būrelius neturėjo vaikystės ir neištekėjo. Puikiai mokyklą baigęs sūnus staiga pareiškia nestosiąs į prestižinį universitetą, o važiuosiąs į Afriką mokyti vaikučių abėcėlės...
Psichologai pastebi, kad tėvų investicijos į vaikų lavinimą vis auga, tačiau nerimauja, kad šios daugiausia – tik materialinės. Kūdikiui prižiūrėti pageidaujama išsilavinusi, taigi brangesnė, auklė, paaugęs jis leidžiamas į privatų darželį ar prestižinę mokyklą, moksleiviui „patempti“ samdomi repetitoriai.
Tėvai tikina, kad vaikų lavinimui pinigų negaila, ir lenkia nugarą darbuose nuo ryto iki vakaro, kad visa tai apmokėtų. Bet ar tai nėra kompensacija už pačių tėvų dėmesio vaikui stoką? Mokėdami pinigus už būrelius ar privačias pamokas mėginame nuraminti sąžinę, kad mažai būname su vaikais. Toks dosnumas neretai slepia pačių tėvų nepasitikėjimą savimi kaip lavintojais, auklėtojais, mokytojais.
O juk svarbiausių dalykų vaiką gali išmokyti tik tėvai: žvejoti, grybauti, kepti blynus, siūti. Stebėti gamtą, suprasti žmones, pagaliau mąstyti...
Į prestižinę mokyklą vaiką dažnokai stumia ne mokslo alkis, o jo gimdytojų svajonės, įsivaizdavimas, kad šios mokyklos baigimo diplomas papuoš ne tik vaiko CV, bet ir jų gyvenimą, pridės šiam vertės. Tėvai, kurie atžalą laiko ne atskira asmenybe, o savo paties gyvenimo tęsiniu, dažnai painioja savo pačių ir vaikų svajones.
Tie, kurie nepatenkinti savo gyvenimu, neriasi iš kailio, kad vaikų gyvenimas būtų geresnis.
Taigi prieš rugsėjo maratoną, siūlyčiau atsigręžti į save. Išdrįskite nuoširdžiai savęs paklausti: ar man patinka mano darbas? Ką gi iš tikrųjų norėjau nuveikti gyvenime, tačiau nenuveikiau? Gal dar ne vėlu to imtis, užuot dirbus vaikų vairuotoja? Jei sąžiningai prisipažinsite sau savo svajones ir lūkesčius, išlaisvinsite nuo jų savo vaikus.
Žinoma, krepšinio ar meno mokykla geriau nei gatvė ar kompiuteris, tačiau pietų virimas su mama, meistravimas su tėčiu duos vaikui šimtąkart daugiau nei brangi specialisto pamoka. Būtent tokia investicija grįš su kaupu.
