Mintimis apie verslo bei savanorystės darną sutiko pasidalinti „Swedbank“ tvarios veiklos vadovė Lina Danienė.
- Daugiau nei 10 metų dirbate „Swedbank“ banke. Kiek, Jūsų nuomone, verslo pasaulyje šiandien svarbi savanoriška patirtis?
Savanoriška patirtis yra svarbi tiek, kiek apskritai yra svarbi patirtis. Šiandien visos įmonės tikisi iš žmonių patirties atitinkamose srityse. Iš jauno žmogaus, ką tik pabaigusio studijas aukštojoje mokykloje, dažnai reikalaujama ne tik diplomo, bet ir darbo patirties. Tokios patirties neturėjimas jaunam žmogui sudaro keblumų įsidarbinti.
Labai gera sritis įgauti patirties – savanorystė. Nors laikinai aukojamas uždarbis, tai galimybė įgyti norimos patirties, išbandyti save įvairiose srityse, atrasti mėgstamą veiklos sritį.
- Vienas iš internete pateikiamų verslo apibrėžimų teigia, kad – „tai – savarankiška veikla, paremta asmenine rizika, kurios tikslas – gauti pelną, panaudojant savo sugebėjimus, žinias, laiką, kitų žmonių pinigus ir kitų žmonių darbą“. Sąvoka skamba nesuderinamai su savanoriška veikla. Koks Jūsų požiūris į verslo bei neatlygintinos veiklos santykį?
Šiuo atveju tarp visuomeninių organizacijų ir verslo įstaigų svarbus dialogas ir partnerystė. Dažnai sakoma, kad verslui svarbiausia pelnas, o visuomeninei organizacijai svarbus nematerialus tikslas. Kartais šių skirtingų pasaulių žmonės turi susėsti ir suprasti, kaip jie gali bendradarbiauti kartu,nes juos sieja bendras siekis – kurti šalies socialinę ir ekonominę vertę. Saugi, sveika, ekonomiškai stipri visuomenė suteikia geresnes sąlygas plėtoti verslą.
Svarbu skirti pakankamai dėmesio ir laiko ieškant abiems pusėms naudingo bendradarbiavimo modelio. Įmonė gali padėti savo darbuotojams savanoriauti užmegzdama ryšius su nevyriausybinėmis organizacijomis ir kartu atrasti būdus kaip prisidėti darbuotojams. Savanoriui yra svarbu matyti, kad jo darbas yra prasmingas ir vertinamas, todėl visuomeninei organizacijai svarbu savanoriams skirti darbą, kuris patenkintų jų poreikius. Nesant šiems veiksniams, savanoris kitą kartą gali ir nebenorėti užsiimti tokia veikla.
Banko darbuotojai kviečiami į mokyklas, universitetus pasakoti apie savo darbą. Tai yra savanoriška veikla. Kartais manoma, kad darbuotojai veda paskaitas, nes įmonei apsimoka save reklamuoti, bet reikia suprasti, kad įmonės vadovai negali darbuotojų priversi to daryti. Įmonė turi skatinti tokią veiklą ir sudaryti darbuotojams galimybes, o darbuotojai turi norėti tokia veikla užsiimti.
- Pagrindinės priežastys, kurias įvardina įmonės, skatinančios savo darbuotojus imtis savanoriškos veiklos, yra susijusios su darbuotojų tobulėjimu ir teigiama įtaka pelno eilutei. Galite konkrečiai įvardinti darbuotojams savanorystės atnešamą naudą, kuri kartu gerina ir darbo našumą?
Kalbant apie verslo pasaulį, įmonė taip pat yra suinteresuota turėti darbuotojus, kuriems patinka jų darbas, kurie nori tobulėti, įgyti papildomų įgūdžių. Vienas iš organizacijos tikslų – „užauginti“ naujus vadovus. Juk žmonės išeina į pensiją, keičia darbo sritį ar kyla karjeros laiptais, todėl pačiai įmonei yra naudinga kelti darbuotojų kvalifikaciją.
Kai kalbam apie žmogų, kuris jau dirba ir turi ilgametę patirtį vienoje srityje, savanorystė tampa proga išbandyti save kitoje pozicijoje, ypač jeigu žmogus dabartinėje darbo vietoje negali įgyti tos patirties. Taip pat žmogui gali tiesiog trūkti įvairovės, ir tai gali padėti ištrūkti iš rutinos. Visais atvejais tinka savanorystė, nes ji suteikia daugybę galimybių išbandyti save.
Pavyzdžiui, specialistas norėtų išbandyti jėgas vadovavimo pozicijoje, atėjęs į kokią nors nevyriausybinę organizaciją ir apsiėmęs kuruoti tam tikrą sritį, galėtų taip realizuotis, galbūt net suburti visą savanorių komandą bendram tikslui pasiekti. Šia veikla galima papildyti gyvenimo aprašymą. Profesionalui savanorystė – tai galimybė išplėst akiratį bei galimybė tobulintis. Taip pat tai galimybė dalintis savo įgytomis žiniomis bei sukaupta patirtimi su kitais.
Įmonei reikalingas labai artimas ryšys su bendruomene. Pavyzdžiui, leidykla leidžia knygas vaikams. Nuspėti jų norus ir lūkesčius gana rizikinga. Jeigu leidėjai savanoriškai eina į pradinių klasių mokyklas, skaito jiems savo leidinius, paklausia jų nuomonės, turi galimybę pabendrauti su savo klientais, tai gali nukreipti į sėkmingą verslo veiklą. Taip pat ir finansų srityje, jeigu norima suprasti savo klientus, reikia žinoti jų poreikius. Tai lengviausia padaryti palaikant ryšius su bendruomene.
- Savanoriška veikla yra gana plati sritis. Pradedant slauga, baigiant mokymais, projektais. Kaip manote, ar šiuo atveju yra būtina, kad darbuotojai pasirinktų kryptingą savanorystės sritį, susijusią su savo profesine veikla?
Reikia trijų dalykų. Pirmas - nauda visuomenei, antras - darbuotojai turi turėti gebėjimų ir noro tą veiklą vykdyti, trečias - organizacijos suinteresuotumas vykdoma veikla. Jeigu trys dalykai sutampa, veikla bus sėkminga.
Svarbu, kad konkrečioje veikloje darbuotojas ar įmonė matytų naudą. Bankas siekia, kad žmonės kuo atsakingiau tvarkytų savo finansus, nes kuo žmonės geriau juos supranta, tuo bankui lengviau bendradarbiauti su klientu. Bankas suinteresuotas, kad darbuotojai pasirinkdami savanorystės kryptį, pasirinktų finansinio raštingumo programą, tarkim, mokytų žmones, kaip paskaičiuoti savo biudžetą. Naudinga būtų ir žmogui, ir įmonei, ir visuomenei. Aišku, jeigu darbuotojui tinka ir patinka tokia veikla.
Taip pat galima pažiūrėti ir iš kitos pusės. Jeigu organizacija nori, kad darbuotojai susidraugautų ir taip sukurtų šiltesnę darbo aplinką, juos galima paskatinti imtis savanoriškos veiklos, kuri skatintų komandinį darbą. Šiuo atveju puikiai tiktų iniciatyva - sutvarkyti vaikų žaidimų aikštelę. Įmonės vadovas, suorganizavęs tokią iniciatyvą, kartu atliktų ir gerą, naudingą darbą. Darbuotojai gali gerai praleisti laiką, išsiterlioti dažais, pasidaryti atminimo nuotraukų ir bevalgant picą viską aptarti. Žmonės, darydami gerus darbus, labai susidraugauja.
Jei įmonės nori ugdytis jaunus lyderius, ji gali skirti darbuotojams laiką darbo metu, kuriuo jie gali užsiimti kartu sutarta savanoriška veikla. Jeigu darbuotojas, atlikdamas tokią veiklą, išsikelia tikslus tobulint savo kompetencijas, tai yra naudinga pačiam darbdaviui. Žmogus, kuris sugeba gerai dirbti komandoje ir organizuoti darbą, yra vertybė organizacijai. Tokių dalykų reikia nuolatos mokytis.
Kai darbuotojai užsiima savanoriška veikla, gerėja ir įmonės reputacija. Žmonės mato, kad įmonės darbuotojai skiria savo laiką, ir nėra abejingi visuomeninėms iniciatyvoms. Tuo dažniausiai užsiima žmonės, kurie į savo veiklą žiūri kaip į ilgalaikę, nes tai laiko investicija. Visuomenė kitaip žiūri į tokį verslą, nes mato, kad verslininkai nesiekia tik greito uždarbio.
- Ar tai, kad šie metai paskelbti Europos savarankiškos veiklos metais, daro įtaką artimesniam Lietuvos verslo įmonių santykiui su savanoriška veikla? Ar skirtumo nepastebite?
Tikiu, turėjo padaugėti savanoriaujančių žmonių, nes savanoriui svarbu išgirsti apie savanoriavimo galimybes, pamatyti įkvepiančių. Kartais žmonės tiesiog nežino, kad gali prisidėti.
- Ką konkrečiai Jums pačiai duoda savanoriška veikla Nacionalinėje moksleivių akademijoje (NMA)? Kaip įgyjamą patirtį panaudojate savo profesinėje veikloje?
Esu atsakinga už banko vykdomus projektus švietimo srityje. Patirtis, įgyta NMA per penkerius metus, man padeda daug lengviau suprasti, ko reikia jaunam žmogui. Pažinus tiek jaunus žmones, tiek verslo sritį, daug lengviau atrasti sąlyčio taškus. Man rūpi, kad kuo daugiau verslo žmonių atrastų save savanoriškoje veikloje.
Man pačiai ši veikla yra labai naudinga, nes dirbdama su pasišventusia komanda jaučiu didelį pasitenkinimą vykdoma veikla, taip pat labai džiugina pasiekti rezultatai - NMA, kuri teikia papildomo ugdymo galimybes mokslui ir muzikai gabiems vaikams, kasmet priima vis daugiau mokinių, mokslai Akademijoje padeda jiems tobulėti ir pasiekti puikių rezultatų olimpiadose, įstoti į norimą universitetą.
Įsitraukusi į savanorišką veiklą ėmiau pastebėti tiek daug kitų žmonių užsiima panašia veikla ir jų darbai mane įkvėpia, skatina padaryti dar daugiau. Manau, kad savanorystė daro mus laimingesniais žmonėmis. Visi norėtų dirbti kolektyve, kuriame darbuotojai yra aktyvūs, stengiasi dėl savo aplinkos, bendruomenės, tad tie, kas patys savanoriauja, bando įtraukti ir kitus. Savanoriai, kurie jaučia, jog bus suprasti, noriai pasakoja apie savanorystę.
- Kaip manote, kas lietuvius labiausiai atbaido nuo savanoriškos veiklos (tyrimų duomenys rodo, jog mums dar toli iki savanoriškos veiklos procento kitose Europos šalyse)? Ką turėtume/galėtume daryti, kad ši veikla mūsų šalyje populiarėtų sparčiau?
Viena iš priežasčių - istorinis paveldas. Anksčiau studentus bei darbuotojus privalomai veždavo dirbti į laukus, todėl žmonės dažnai savanoriavimą lygina su neapmokamu sunkiu darbu. Gali atbaidyti ir tai, jog vis dar yra išlikęs visuomenės požiūris į savanorius, kaip į asmenis, einančius karo tarnybos. Vyresniems žmonėms sunkiau keisti požiūrį.
Lietuvoje nėra savanoriavimo prestižo. Tam reikia gerinti veiklos reputaciją, kurti infrastruktūrą. Svarbu padėti žmogui kuo lengviau atrasti savanoriškos veiklos galimybes, sudaryti sąlygas bei vertinti savanorius. Įmonės, vertindamos tokius žmones, kartu paskatina ir kitus žmones imtis visuomeninės veiklos. Žmonės nežino, kad jie yra kažkam reikalingi, kuo jie galėtų buti naudingi bei kur galėtų savanoriauti. Kuo daugiau šalies žmonių domėsis, supras ir vertins savanorišką veiklą, tuo labiau kils tokios veiklos prestižas.
Dažnai savanorį mato kaip altruistą, kuris viską daro iš geros valios ir visiškai nesitikėdamas nieko gauti mainais. Manau, kad tai iškreiptas supratimas. Taip, toks asmuo nesitiki piniginio atlygio, svarbu nepamiršti, jog iš savanorystės galima gauti žinių ir patirties, ugdyti kompetencijas, realizuoti savo idėjas, savo darbu prisidėti prie to, kuo tiki.
Kai kuriems žmonėms neatlygintina veikla - tai duoklės visuomenei atidavimas. Jie jaučiasi dėkingi žmonėms, kurie padėjo jiems gyvenimo kelyje, ir nori padėti kitiems. Žmogus tai daro dėl savęs, jam malonu daryti gerus darbus. Savanoris - perpus altruistas, perpus egoistas.
Kuo savanoriška veikla įdomesnė ir prasmingesnė, tuo daugiau pritraukia patyrusių, kompetentingų žmonių. Kai jie imasi veiklos, tuomet veikla pereina į naują lygį, keliami didesni tikslai. Čia būtent ir pradedame kalbėti apie profesinę savanorystę. Kai žmogus savanoriaudamas pritaiko savo kompetencijas, kurias naudoja savo darbe, gaunamas didžiausias rezultatas ir aukščiausia kokybė.
Jeigu savanoriško darbo imsis profesionalas, tai ir darbo vertė pakils. Jeigu žymus, autoritetingas žmogus imsis globoti ir reklamuoti projektą, tai pritrauks daugiau visuomenės dėmesio. Siekiant geriausio rezultato, svarbu savo patirtį ir įgūdžius pritaikyti savanoriškoje veikloje efektyviausiai.
Pavyzdžiui, daug geriau, kad finansinio raštingumo, biudžeto planavimo mokytų žmonės gerai išmanantys finansus, o medikai šviestų visuomenę apie sveiką mitybą ar higieną, nes įsigilinti į naują sritį reikia laiko. Kai įvairių sričių specialistai susiburia prie bendro projekto, yra daug lengviau ir efektyviau kartu ieškoti sprendimų.
Gerus darbus reikia daryti ir apie juos kalbėti.
--
Šis rašinys yra „DELFI Piliečio“ ir Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) inicijuoto rašinių ciklo „Savanorystė“ dalis, kuriuo norima išsklaidyti mūsų visuomenėje egzistuojančius mitus apie savanorystę, informuoti apie savanorystės teikiamą naudą, prieinamumą ir svarbą.
Šiame cikle bus žinomų asmenų, įvairių profesijų atstovų, darbdavių pasisakymai ir mintys apie savanorišką veiklą.
Jeigu Jūs pats(-i) esate kada nors užsiėmęs savanoriška veikla ar iš arti stebėjote draugų darbą, gal pažįstami, pabuvę savanoriais, pasidalijo su Jumis savo patirtimi, parašykite mums ir Jūs el. paštu: pilieciai@delfi.lt.
Įdomiausių rašinių autorius apdovanosime!!!