Sugalvojau, kad reikia atostogų, o atostogos turi būti toli nuo čia, kitaip telefonas nenutils. Pasitarėm su draugais: gal į Kubą prieš Naujus? Ne visi galėjo, atidėjom po Naujų. Sausio pradžioj aš negalėjau, o pažįstami pasiūlė... važiuoti į Tailandą. Mat jie labiau patyrę keliautojai, paaiškino kad „Kuba – praeiti laikai“, Tailandas - geriau.
Atsakiau, kad „važiuojam ne pas mergas“, bet pamatyti. Buvome sutarę sau tokį tikslą, aišku, vyriška kompanija linksmybių nevengia, bet visi jau „nebe dvidešimtmečiai“, puikiai suprantam, „kas yra kas“, juo labiau kad aš Karibuose jau buvau buvęs.
Patraukėme sausio pabaigoj, trijų vyrų kompanija, į Tailandą. „Čarteris“ iš Vilniaus į Bankoką pasirodė labai nuobodus, mažai vietos, kai nusileidžia kuro užsipilti, reikia ilgai laukti ir net iš lėktuvo neišleidžia, na, bet tiek to, atostogos gi, man pirmos per dvejus metus, kitiems panašiai.
Bankokas
Pirmas įspūdis, nepaisant nuovargio – nuostabu ir keista. Vakare patraukėme į miestą, visi - pirmą kartą Azijoje, prisižiūrėję filmų apie „baisųjį Bankoką“. Bet, kaip sakė vienas iš mūsų, bijantis aukščio, „baisiau už lėktuvą nebus“...
Keista. Žmonės visi mums „maždaug iki peties“, gerai ir toli matosi. Ir visas Bankokas - ištisinis turgus. Nusipirkom „kas ką pamiršome“ ir nusprendėme pavalgyti. Pasiūliau vietinio maisto pabandyti, kas turguje parduodama. Atsargiai žiūrėjome, dairėmės, bet pamačius rūkytus šamukus, alkis nugalėjo atsargumą. Paprašėme dar alaus, atnešė, nors ir nebuvo pas juos. Skanu neišpasakytai. Pavalgę supratome, kad pasiklydome, o vietiniai angliškai nelabai kalba. Parodžiau viešbučio vizitinę kortelę ir... čia pat vienas iš jų nupiešė ant popieriaus lapo žemėlapį, pagal kurį nesunkiai radome viešbutį. Pasirodo, buvome gana arti, bet tik ryte tai supratom...
O nuostabu yra Tailando žmonės. Šypsenos, jokio įkyrumo (na, pasitaikė, bet tai ne tailandiečiai, kaip paskui išsiaiškinome), ir noras padėti paaiškinti. Pabendrauti. „Visai ne tas Bankokas“, - pajuokavo kolega...
Antra diena – kelionės. Karalių rūmai, vienuolynai, kelios tonos aukso - gulintis Buda... Labai gražu, ideali tvarka (net keista).
Vėliau išsiaiškinau, kad tailandiečiai rimtai labai gerbia savo karalių, atvirai sakant, buvo keista ir net sunku patikėti, palyginus su Lietuvos politikais, bet... Kai pamatai karaliaus ir karalienės nuotraukas kiekvienoje turgaus palapinėje, o karališkasis vėliavas beveik visur, įsitikini. Iš to ir ta tvarka. Įspūdis didžiulis.
Po to - kelionė į Pattaya. Įstrigo akyse užrašas ant marškinėlių „Good Guys go to Heaven bad Guys go to Pattaya“, būtent tai atspindi tikrąją Pattaya.
Įsikūrėm centrinėje Pattaya, prie jūros (paskui išsiaiškinau, kad tai tik įlanka), viešbutis ne "liuksas“ bet man patiko, trys kambariai normalūs. Patraukėm „į medžioklę“... Na, ne tai, ką pagalvojote, kadangi buvo nuspręsta nesėdėti vietoje, ieškoti kelionių.
Už gerų 30 m nuo viešbučio radom vietinę kelionių agentūrą. Užsisakėm kelionę į Kambodžą. Pradėjau klausinėti dėl vizų, tai jie man patarė kreiptis į gretimą kelionių biurą. Sakė „ten sutvarkys viską“. O ten, pasirodo, rusų kelionių agentūra. Na, ne rusų, o rusakalbių.
Paklausinėjome, sutvarkė dokumentus ir tik ... 240 JAV dolerių (beje, visur atsiskaitinėti reikia tik vietine valiuta) žmogui trim dienom.
Kolega net nepatikėjo, sako, čia kažkas ne taip. Na, bet tiek to, nedideli tada buvo pinigai, jei ir prarasim. Kol laukėm kelionės, aplankėme vietinį parką, gyvačių ir krokodilų fermas, jūrų muziejų.
Visas vietines keliones užsakinėjome toje pačioje agentūroje (ir dar papildomai klientų atvedėme, kaimynus iš Rusijos) tai mums ir nuolaidą pritaikė... Gražu, tikrai yra ką pamatyti, tik štai gyvatės kepsnys man nepatiko, bet dėl skonio nesiginčijama.
Vakare, kaip ir priklauso vyriškai kompanijai, patraukėme į Walking Sreet, kuris tik už gero puskilometrio, paragauti karališko lobsterio ir į striptizo barą, žinoma. Programos smulkiai nepasakosiu, bet patiko. Europoje ne viename buvau, turiu su kuo palyginti...
Vakare dar „gyvos muzikos“ koncertas baruose pakeliui pagal skonį, tai yra, renkiesi, kur groja tau patinkančią muziką, prisėdi (vienas arba ne - tai jau detalės) išgeri alaus, apsiklausai muzikos... Groja tau patinkanti muzika, atliekama gyvai (tailandiečiai labai neblogai sugeba tai padaryti), šalia (per kelią) girdisi jūra, virš 30 laipsnių temperatūra (sausio mėnesį), šaltas alus (skonis neypatingas, bet blogu nepavadinsi) ir gerų draugų kompanija. Rojus ar ne, teisingai rašė.
Iš viso „būrio“ Pattaya pramogų dar reikia paminėti transvestitų šou. Mes buvome „Tiffany“, pasirinkome, nes jis buvo netoli viešbučio.
Koncertas apskritai nustebino. Normalūs žmonės to negali... Ir dar tailandietiškas kojų masažas (nueiti būtina ir kasdien, tada kainavo apie 10 litų mūsų pinigais). Jau, atrodo, viskas, keltasi 7 valandą, karštis (sausį), visa laiką „ant kojų“, tuoj „lūši“ iš nuovargio. O po masažo užtenka jėgų iki 3-4 valandos nakties. Ir taip - kasdien. Ten buvo gaila tik laiko, praleisto miegui...
Kelionė į Kambodžą
Girdėjau, kad iš Lietuvos tai kainuoja (tada kainavo, galiu ir klysti) kokius 10 tūkstančių litų, o čia taip pigiai. Kažkas įtartina (ir visiems). Tačiau viskas sekėsi puikiai. Tiesa, pasienyje (Tailando-Kambodžos) persėdant reikėjo saugotis vagių (perspėjo organizatoriai ir lydintys), autobusai azijietiški, o mes nei žemi nei labai jau liekni, tilpome sunkiai, bet tai, ką pamatėme, atpirko viską.
Vietnamiečių kaimai ant ežero (pamatyt reikia bet antrą kartą...), muziejus (man asmeniškai nelabai) bet Angkor Wat, na, čia jau „šakės“. Pasirodo Kiplingas pasaką apie Mauglį parašė pamatęs ne kažkokį Indijos apleistą miestą o Angkor Wat. Didžiulė teritorija apleisto miesto. Ir sugriuvusio, ir atstatomo, ir turistams pažiūrėti palikto. Didžiuliai medžiai, augantys ant pastatų ir tvorų, didžiuliai rūmų kompleksai. Ypač pagrindiniai rūmai. Reikia pamatyti, to nenupasakosi, nelabai įsivaizduoju, kaip kažkada visa tai pastatyta.
Kambodža nuo Tailando skiriasi ir labai. Kontrastų ir skurdo šalis. Ir kambodžiečiai nesišypso kaip tailandiečiai. Jie dar nepamiršo nesenos savo „komunizmo kūrimo“ praeities. Į akį krito namai pasienyje, kurių fasadinė pusė aukso spalvos, o šonai betoniniai, be langų.
Skurdo šalis. Tik jų vaikai į tailandiečius panašūs. Kaip sakė vienas vietinis suaugęs: "Jie (vaikai) yra tikroji Kambodža, ne mes. Mes – žlugusi karta...“
Kambodžoje, skirtingai nei Tailande, nei karalius, nei pinigai (vietiniai) nevertinami. Ten kuo puikiausiai gali atsiskaityti ir doleriais (tik turėkite smulkių, tai yra po 1 dolerį, banknotų, nes 3 doleriai kai kam ten mėnesio atlyginimas) ir tailandietiškais pinigais (batais). Jų vietiniai realai (ar kaip ten jie) labai jau nuvertinti.
Na, ir grįžti iš ten pavyko normaliai. Keliai Tailande puikūs, Kambodžoje virš 100 km važiavom gruntkeliu ir remontuojamu keliu, viso į vieną pusė pravažiavom kokius 600-800 km. Ir dar pastaba – žinokite, kad turistinė viza į Tailandą vienkartinė, nesvarbu, kad mėnesiui. Išvykus reikės (bent tada reikėjo) vizą pirkti iš naujo.
Grįžus dar laukė kelionė Kvai upe Birmos pasienyje. Pakeliui aplankėme vietinį „šamaną“, kuris kaip visada pasiūlė įvairių „vaistų“. Suprantu, kad tai komercinis biznis turistams, bet vaistai, kuriuos parvežiau, buvo gana efektyvūs. Pamatėme kaip gaminami baldai ir paveikslai iš tikmedžio. Pasienyje nuvedė į... kontrabandininkų turgų. Ten gali prisipirkti visokių neapdirbtų (ar pusiau apdirbtų) „akmenukų“ pigiai ... jei juos pažįsti ir žinai, kas yra kas. Ir nebijai „papulti“ grįžtant oro uoste.
Kadangi buvo įdomu aplankyti Birmą, paklausiau pardavėjų, ar sunku į Birmą patekti? Tas atsakė, kaip suprato – tai kad į tamstą labai lengva pataikyti (iš šautuvo, turėjo galvoje, įvertinęs mano „gabaritus“). Įkalbėjo nevykti.
Pasiplaukiojimas upe. Įdomu, smagu, gražu. Ką čia bepridėsi...
Po upės sekė kelionė į salas.
Sala į kurią keliavome, vadinasi Chang (kaip supratau, tajų kalba tai reiškia dramblį, o priedėlis „Ko“ reiškia salą, bet galiu ir klysti).
Kelionėje aplankėme beždžionių šventyklą ir pabraidžiojome su karpiais (tik tie karpiai man labai primena Lietuvoje pardavinėjamus amūrus).
Nuvažiavom apie 400 km nuo Pattaya, persikėlėme keltu į sąlą, fantastiškas viešbutis prie pat jūros, pliažas. Be to, dar nuplukdė į visai negyvenamą sąlą, jei ją galima pavadinti negyvenama, nes ir restoranėlis turistams, ir trobelės pastatytos. Bet tik turistams. Jei kas mėgsta tokį poilsį (pliažas+jūra) labai rekomenduočiau tas salas, bet... tai ne man.
Tailande sutikau ne vieną išvažiavusį atostogauti ir jau „beatostogaujantį“ ... kažkelintus metus. Pradžioj atrodė, kad tai kvailas valios neturėjimas, bet pabaigoj tas pats buvo ir mums. Visiems. Ir tik paskutinius valios likučius sukaupę išvažiavome namo. Labai sunkiai...
Ir, kaip sakė pažįstami, dar ilgai šypsotis nenustojome Lietuvoje, reiškia, atostogos geros buvo.
DELFI skaitytojas Rimantas
