GKČP – lietuviškai SSRS Valstybinis ypatingosios padėties komitetas – ta tragiškai komiška keturių raidžių abreviatūra ir buvo politinė kritinė masė, kuri nulėmė Sovietų Sąjungos ateitį. Tragiška – kad po tankų vikšrais per tris dienas Maskvoje vykusį pučą žuvo trys jaunuoliai, komiška – žvelgiant į drebančias, rytinės taurelės dar nepakėlusias komiteto pirmininko Genadijaus Janajevo rankas, kuriose virpėjo popieriai su pareiškimu, kad Michailas Gorbačiovas sunkiai serga ir jis perimąs prezidento įgaliojimus.

Mėgęs išgerti apsišaukėlis prezidentas mirė daug vėliau – 2010 m. rugsėjį, eidamas 73 metus, o keli GKČP veikėjai nusižudė iškart po pučo. Rugpjūčio 22 d. nušovęs savo žmoną nusižudė vidaus reikalų ministras, buvęs Latvijos KGB pirmininkas Borisas Pugo, M. Gorbačiovo patarėjas maršalas Sergejus Achromejevas, pro langą iššoko TSKP CK reikalų valdytojas Nikolajus Kručina.

Visa tai būsimos Rusijos visuomeniniame gyvenime susiliejo į kritinę masę, kuri detonavo į galingą užsitęsusį sprogimą arba į grandininę reakciją. SSRS suprato, kad ji iš tikrųjų neegzistuos, būsimoji Rusija suvokė, kad ateina reformatorių laikai. „Artimasis užsienis“ sulig rugpjūčio 22-ąja atidarė nepriklausomybės paradą, o Baltijos šalis pagaliau pasiekė de jure ir de facto pripažinimo lavina.

Bet Lietuvai šis kankinantis etapas prasidėjo sausį, jeigu ne anksčiau, dar ekonominės blokados mėnesiais. Politikos apžvalgininkas čia neapsieis be asmeninio įspūdžio, emocionalių pastebėjimų. Tą 1991 m. sausio 12 d. vakarą Vilniuje tvyrojo ypatinga neramaus laukimo atmosfera. Kai kurie civiliai ir kariniai nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos objektai jau buvo užimti, gatvėmis riedėjo sovietinės karinės mašinos, prie Vilniaus prieigų buvo pastatyti kariškių postai. Išėjus iš Lietuvos televizijos pastato Konarskio gatvėje, pasitiko minia skanduojančių šūkius, dainuojančių Sąjūdžio dainas, šlovinančių kiekvieną tautiškai nusiteikusį žurnalistą ar laidų dalyvį…

Deja, tai buvo paskutinė laisvos LTV „Panoramos“ laida: naktį rūmus užėmė iki dantų ginkluoti rusų kareiviai, jiems talkinantys „savigynos“ būriai iš didžiųjų įmonių, o radijo ir televizijos programas ėmė kontroliuoti prieš tai šalia dirbę kolaborantai. Šimtai žurnalistų ir TV personalo buvo išvyti, technika ir jų daiktai – išgrobstyti…

Iš naktinėmis gatvėmis riedančio šarvuočio sklido Mykolo Burokevičiaus vadovaujamo Nacionalinio gelbėjimo komiteto pranešimai, esą valdžia perimta, pasipriešinimas beprasmiškas. Tragedija prie TV bokšto, laužai prie Seimo rūmų, prezidentinio valdymo ir pilietinio karo nuojauta…

Naujoji okupacija truko mažiau negu 50 metų – tik 222 dienas. Pralaimėjus pučistams Maskvoje rugpjūčio 22 d., sovietiniai kareiviai bei jų talkininkai pasitraukė ir iš LRT rūmų, kitų pastatų. Sąmokslininkai nuščiuvo. Nepavykusio pučo aidas griausmingai nuaidėjo ne tik per Maskvą, Rusiją, buvusias sovietines respublikas, bet ir per visą pasaulį.

Sunkmečiu atsiskleidžia geriausios žmonių savybės – susitelkimas, bendrumas, atkaklumas, patriotiškumas. Iš atostogų uošvijoje grįžau į Vilnių, nors šeima atkalbinėjo: juk dar sausį LKP CK rūmuose NGK ideologai buvo sudarę sąrašus įvairių veikėjų ir žurnalistų, kuriuos „būtina neutralizuoti“. Ką tai reiškė, nesunku suprasti. Kaip grubiai pasakė vienas sovietinis kareiva, „ne, mes jūsų nesiųsime į Sibirą, mes jus šaudysime vietoje“. Ar tai tebuvo gąsdinimas?

Bet į GKČP pareiškimą niekaip negalėjai žiūrėti rimtai: kažkokie atgyvenę, suplėkę, degtinės nujautrinti veidai, abstinenciją pajutusios virpančios rankos, nė vieno garsaus politiko, galinčio perimti SSRS valdymą... Kita vertus, tuomet buvo pagrindo ir nerimauti: o jeigu perversmininkai turi paramą kariuomenėje (į Maskvą pajudėjo dvi divizijos), jeigu čia įsivėlusi KGB, tai reikalas gana rimtas, jeigu GKČP parankiniai sugebės į Maskvos gatves išvesti savo šalininkus.

Bet nei vieno, nei kito neįvyko. Tų dienų stebėtojai sako, kad dar rugpjūčio 19-osios rytą perversmininkų aštuntukas jau žinojo, kad jų „akcija“ neišdegs, ir kiekvienas mąstė apie pasitraukimo būdus.

Sovietiniai kareiviai iš LRT pastato išsinešdino tuojau pat: matėme, kaip į sunkvežimius krovė įrangą, kažkokią aparatūrą, šarvuočiai nužlegėjo Šiaurės miestelio (prireiks dar dvejų metų, kad sovietinė kariuomenė paliktų Lietuvą) link. Į išlaisvintus pastatus pirmiausia įėjo J.Neverausko vadovaujama komisija – surašyti visus nuostolius, kad paskui galima būtų pateikti sąskaitas. Po to sugužėjo darbuotojai ir žurnalistai. Sunku čia apsakyti, kokias radome radijo ir TV patalpas – nuo gesintuvų rūgštimi aplietų pultų iki kabinetuose išmėtytų moteriškų šlepečių, „sauskelnių“ ir prezervatyvų...

Taip, GKČP nesėkmė atvėrė plačius kelius Rusijai ir buvusioms SSRS respublikoms. Apgaudinėtume save, jeigu teigtume, kad Sąjūdžio kovos ir Kovo 11-osios Aktas buvo tie pagrindiniai veiksniai, užtikrinę Lietuvos nepriklausomybę. Vakarai buvo santūrūs. Jie nenorėjo ant kortos statyti savo santykių su bet kuo iš didžiųjų valstybių vadovybės – ar Kremliuje sėdėtų M.Gorbačiovas, staiga išvykęs pailsėti į Farosą, ar Borisas Jelcinas, birželio 12-ąją išrinktas prezidentu, ar Aleksandras Ruckojus, 1991-ųjų pučo dienomis organizavęs gynybą nuo perversmininkų, o 1993-ųjų sausį pats rengęs Baltųjų rūmų šturmą.

Magiškas žodis „stabilumas“ Vakarams atrodė toks svarbus, kad dėl jo jie ne iškart puolė pritarti Baltijos šalių laisvės siekiams. O ir dabar daugelyje didžiosios politikos sričių tokios aukos jie nedaro ir nedarys, kad ir kokio naujo perversmo pavojus kiltų Rusijoje.

Kitas klausimas, kaip mes iš 20 metų laiko nuotolio vertiname to meto veikėjus, pavyzdžiui M.Gorbačiovą ir B.Jelciną. 80-ties sulaukęs pirmas ir paskutinis SSRS prezidentas dabar į kairę ir į dešinę žarsto interviu. Viename jis kartoja, kad Sausio 13-osios naktį jis saldžiai miegojęs ir apie šturmą Vilniuje nieko nežinojęs, kitame tikina, kad buvęs „pusiau idiotas“, jei tikėjęs buvusių ministrų, vėliau GKČP-istų atsidavimu, trečiame pila kritikos srautą ant Vladimiro Putino galvos, kad šis esą negali būti valstybės vadovu, o jo „Vieningąją Rusiją“ lygina su SSKP ir t.t.

Neseniai buvęs B.Jelcino bendražygis Genadijus Burbulis, kurio šaknys lietuviškos (senelis Kazimieras kilęs nuo Biržų, 1915 m. kaip geras ginklų specialistas pasitraukęs į Uralą, o tėvas Eduardas 4 m. amžiaus taip pat išvyko į Rusiją), savo išsamiame interviu atskleidė, kad M.Gorbačiovas sako netiesą: jis buvęs puikiai informuotas ir apie Sausio 13-osios įvykius, ir apie pučistų rengiamą perversmą. Tiesiog tuo metu SSRS prezidentas buvo politiškai suparalyžiuotas: birželį vykusiuose rinkimuose jis tegavo 0,5 proc. balsų (B.Jelcinas – 57 proc.), ir jo politinės karjeros saulė nesulaikomai leidosi...

Pabaigai grįžkime prie kritinės masės politikoje. Ar įmanomas jos peržengimas šiandieninėje Rusijoje? Kokio pobūdžio įvyks sprogimas? Socialinis, politinis ar naujųjų pučistų surengtas? Kaip tai paveiktų Lietuvą? Kaip reaguotų Vakarai? Manau, kad visokiuose mūsų politinės analizės ir strategijos centruose sėdi protingos galvos.