Balto beržo išdrikusi šaka, vėjelio pajudinta, šliukšt vėsų šlaką tiesiai už apykaklės. O primirkusios žilos eglės garbanos vis kaupia lietų, įmanytų – prisirinktų visam sausmečiui. Pušys prausiasi šilta migla, teška į visas puses. Tenka šiurkščiam gailiui ir viržiui. Pagirdo sukrežusias kerpes ir samanas.
Po miško paklojais prasigavęs vandenėlis suranda miegančią grybieną, suvilgo jos apmirusį gniužulą. Grybų motė pasiraivo priplėkusiuose pataluose. Ima ploniausiais siūleliais siurbti dangaus atsiųstą eliksyrą su jame ištirpusiomis dirvos maistingomis druskomis. Siunčia į pasaulio šviesą spalvingus palikuonis brandinti sporų ir platinti išskirtinę grybų giminę.
Krapnoja grybinis dieną ir naktį. Jo skalsai meldžiasi žemės gyvastis. Trečios dienos paryčiais liaujasi rasenęs. Nebus drėgmės ir šilumos, joks grybas nekiš galvos iš po nuokritų. Per vasarą tūnos, glausdamasis prie žemės, kantriai lauks savo valandos. Jei nesulauks, ir visai nepasirodys. Šnekės miškų žmonės, kokie negrybingi buvo metai.
Regis, jau nustojo laščioti iš dangaus. Krūmai ir medžiai saugo prie šakų prikibusius lietaus lašus – kaip brangiausią vasaros dovaną. Pritilo šnaresio nerimas, liovėsi praradęs prasmę slėpiningas čežėjimas. Imu į rankas naujutėlaitį krepšį. Patylom, kol kaimynai dar šnarpščia pataluose, slapčia išgūrinu į mišką.
Jei grįšiu be laimės, pasitiks pašaipiais žvilgsniais, įkyriai kamantinės – kur buvai, ką girdėjai, o kai nematys išeinančio, gebėsiu nepastebėtas paršliaužti patvoriais. Grybautojui, kaip tam žvejui – tuščiomis geriau nesirodyti.
Pirmąją grybų bangą, kuri nusirito žaliais birželio vandenimis, kažkaip pražiopsojau. Kaimynai šienavo avižėles, paskui gyrėsi gudukais ir lepšėmis. Negaliu sau atleisti – arba parodysiu, ko esu vertas, arba užsidarysiu tarp keturių sienų, kaip tie grybai nepalankų sezoną.
Po šitokio smagaus lietučio turėtų plūstelėti antroji banga – vidurvasarinė, kai ima dygti baravykai ir raudonikiai. Miškų takeliuose pasirodo damos ūmėdės, pasidabinusios geltonomis, oranžinėmis, pilkomis, raudonomis, violetinėmis, žalsvomis skrybėlaitėmis. Vilioja į pasimatymus tauriuosius grybus.
Įnyru į mišką, medžiai šakomis liečia veidą, šalti lašai neria už apykaklės. Toks tas ne visai mielas miško pasisveikinimas. Pyksta medžiai ant manęs, kad krečiu nuo šakų paskutinius lašus, kuriuos jie nori parodyti saulei. Saulėtekis įžiebia medžių lapijoje perlų sietynus, o nuo paklotės kelia miglų drobes. Vasarvidžio drobės, prisigėrusios šviesos, nusidažo violetine spalva ir pridengia nuo pašalinių akių miško estradą.
Netrukus uždanga prasiskleidžia, į akis plūsteli nežemiška šviesa. Rodos, tuoj prasivers stebuklas, kuris priblokš visko mačiusius. Iš tikrųjų – dangaus fone pasirodo kryžium sudėti keturi šviesos stulpai. Kūrėjas, regis, siunčia kažkokius signalus, kurių prasmės negaliu įminti. Tariu sau įsakmiai: nelauk stebuklų iš dangaus! Į mišką skubėjau su tamsa ne tam, kad imčiaus įminti kažkokias kosmines mįsles.
Pro ievų, šaltekšnių šabakštynus prasimušu į keliuką. Seniai liestą arklio kanopų ir vežimo ratų, užvirtusį minkšta žolės vilna. Žolė išguldyta lietaus, primirkusi, čiurkši kaip žlugtas. Ūmai krepšt, trakšt po padu – sutraiškiau kažką slidų ir trapų. O dievuliau – juk jis buvo gyvas!
Pasilenkiu, praskleidžiu žolių sruogas – baravykutis. Vargšelis! – nebuvo lemta išaugti didžiu grybu ar net grybų karaliumi. Dar visai blužnas, lyg žindukas pienuota galvyte. Ak, tokia jau grybautojo laimė – kaip nelaimė. Eiti niekur nesinori, liguistai tikrinu žoles, - jei buvo vienas, ar negali rastis daugiau? Va užčiuopiu dar kitą pasislėpusį mažiuką, trečią…
Visa vora kareivėlių palei ūgį išsirikiavus provėžoje – net pirštai ima virpėti. Kareivėliai ne švininiai, ne iš Kristijano Anderseno pasakos, nors labai panašūs į žaislinius. Miniatiūrinė vėjo malūnų kopija... Pešu iš žolių slapukus, kaip kūdikėlius guldau atsargiai į krepšio dugną. Jaudinanti pradžia, graži preliudija.
Kvapą gniaužianti sėkmė. Tik naudos kiškio juokas, kai kurie – kaip pipiriūkščiai. Gaila net rauti, tegu dar ūgtels, gal kitą dieną rasiu. Netikiu plepalais, kad užmatytas grybas sukirmija. Palikdamas pačius mažuosius, per tris dešimtis augesnių priglaudžiu į savo krepšį. Skaičius įspūdingas, nors laimikis telpa krepšio dugne. Vien baravykų vardas ką reiškia: galva riečiasi, po kojomis dunksi velėna, širdis trypia pasiutpolkę.
Keliukas per įlomius nusiblaško į kalnelį. Prasideda žemyninės kopos, kurias kadaise supustė vėjai iš lakių smilčių. Jas pamėgo išretos kerpiniai pušynėliai, medžiai jau pusamžiai, bet augumu nepasižymi, keroja šakomis. Vietos pakaktų kitai augmenijai, tik mažai kas tarpsta nevaisingame smėlyje. Kur ne kur širmuoja kerpių gūnios, kur ne kur patiesti žvilgūs gegužlinių kilimėliai.
Tarpais stirkso šviesiai pamėlę lendrūnų kuokštai, progumose šiaušiasi viržynų salelės. Vietomis geltonuoja smėliukas, rudais spygliais nužertas. Tikras skujynas, po kurį sausmečiu net girdėti kaip ropinėja skruzdėlės. O aš tokioje nykumoje ieškau dieviško stebuklo, kuris vadinamas grybu. Jei ant kelio dygsta baravykučiai, kas jiems gali užginti puikuotis šilų retmėse?
Išpūtęs akis dėbčioju į pasikėlusias kerpes ar spyglius. Žiū – kiek auksinių sagyčių pribarstyta tarp melsvų kerpių! Dangiškųjų drabužių siuvėjui nepasisekė, išbyrėjo sagos ant žemės. O juk tai voveraitės – puikiausi vasaros grybai, dar visai jaunutės, apvaliomis kepuraitėmis. Pritūpęs rėžiu aštriu lenktiniu peiliuku palei šaknis, sluoksniuoju krepšyje palei šoną.
Vieną salelę nušienauju, prieš akis atsiveria kita. Jau net rega mirga oranžiniais pinigėliais. Iš kur tiek voveruškų – anksčiau nedygdavo tame kalnelyje? Pasižvalgau, ak štai kas - miškas paūgėjo, pomiškyje atsirado berželių. Susidarė palankios sąlygos grybienai kauptis. Grybai išlaukia savo meto, tik tada ima rodytis. Norėdamas nepaskubinsi – labiau mėgsta pusamžių medžių draugystę.
Pasenės keružės pušys ir jie pasitrauks į jaunesnius ir linksmesnius šilus. Iščiupinėjęs kalnelį, kelias rieškutes puikuolių voveraičių krepšin susižėręs, dairausi toliau. Negi grybautojui, kaip tam meškeriotojui, bus kada galas. O širdis sąla: tegu iš mano radinio puode lieka gera sauja. Jei dar ankstyvųjų bulvių keruose pavyks užčiuopti kokį gumbą – pietūs kaip ištaigingame restorane.
Per spygliais nusėtą pakilumą nusiritu į slėnumas. Pušis keičia beržai su juodalksniais, jų draugijoje eglės smagiai įsijautusios. Iš mergiško amžiaus išėjusios, jau tikros damos, smaragdiniais nėriniais pasidabinusios. Iškart padvelkia grybais ir paparčiais, toks mielas kvepėjimas, kutena paširdžius. Nepamenu, jog kada nors būčiau grybavęs šiose vietose. Kur buvo neįžengiamos tankynės, jau praeinami koridoriai, paparčiais iškaišytose menėse čirškia paukščių jaunikliai.
Jeigu kvepia grybais, vadinasi, jų čia yra, žvilgsnis savaime nusvyra po kojomis, nardo proskynomis. Šit lepšiukės, ant ilgų kotų iškėlusias tamsiai rudas galvytes, žvalgosi pasistiepusios. Jos žiūri aukštyn, aš žemyn, susitinka mūsų žvilgsniai, kviečiu gražuoles į savo krepšį. Juodosios lepšės – ne kokios prasčiokės, jų grybiena stangri, o skonio savybėmis nenusileidžia raudonikiams.
Ne tik perliukai puikuosis mano krepšyje, turėsiu ką parodyti ir neprižaibantiems. Lepšiukės stypso daugiausia po dvi, tris - smagu rauti. Tačiau jos, kaip netikėtai pasirodė, taip staiga ir pradingo. Dar dairausi, tarsi būčiau ką brangaus pametęs.
Žvilgsnis vis dažniau nyra po eglėmis, kurios nespėjo nusimesti apačiausių šakų ir jomis šukuoja žolės garbanas. Kažkas suruduoja, didelis kaip medkirčio kepurė. Širdis pristoja plakus, lyg peliaujantis katinas ant pirštų galų sėlinu artyn. Nagi baravykas – tikrinis baravykas, kurį Kūrėjas skyrė man kaip dovaną už šios vasaros kantrybę. Tik pažiūrėkit – ant baltos statinaitės pavožtas apskrudęs pyragaitis!
Glostau šokoladinę kepurę, negaliu atsigėrėti. Pasukioti iš šaknų ir įsivelčiau šią eglyno brangenybę į krepšį. Bet pirma tegu pasidžiaugia širdužė. Koks puikuolis, kaip meniškai įsirašęs į miško aplinką! Išraut bemat išrausiu, o jei sukirmijęs? Ak, tos dvejonės, tos nerimo strėlės, varsto gryborių kas žingsnis. Nuo peilio ašmenų nusirita purvinas grybo šaknų gumulėlis. Po juo matyti parudęs koto baltymas.
Riekiu plonytį griežinėlį, pirštai netaria – lyg būčiau svetimą pasisavinęs. Korys tįsta kepurės link, sutirpsta kotas, peilis rėžia putlų galvos minkštimą. Bet ir ten vos įžiūrimas kirmėlaičių knibždėlynas. Krinta laimikis iš rankų lyg brangus talismanas, kartu nusinešdamas įnagį. Negaliu daugiau, nebekelsiu kojos į mišką!
Gana krimstis – tikras grybautojas niekada nenukabina nosies ir nepameta galvos. Šukuok toliau, pakol neaplenkė mažiau jausmingi konkurentai. O tai paregėsi tik grybų skiedrynus. Nei pirmas, nei paskutinis, dar ne tokių puikuolių rasi. Ilgai laikysi saujoj, bijodamas dar sykį prarasti. Jausi delne malonią vėsumą, svorį ir tvirtumą.
Glausi prie veido kaip gyvą padarą. Norėsi pajusti grybo kvepėjimą. Mažumą sutriksi, suuodęs ne grybo, o spyglių ir samanų kvapų mišinį. Baravykas saugo paslaptį: kol šviežias – bekvapis, kuomet išdžiovini ir išverdi su raugintais kopūstais, suvoki, ko vertas. Tai - grybų grybas, gardžiausias iš visų dvylikos patiekalų ant Kūčių stalo!
Po kita egle sėdi dar vienas gražuolis. Kotas iš pašaknės kiek pagraužtas, bet niekis – aukščiau sveikutėlis. Guldau į krepšį baltos duonos kepalėlį. Baravykai iš pakraščio nuvilioja į eglyno gilumą. Ir tik džiugina, tik masina. Saulė kyla nuo pusryčių stalo…