Tačiau lietuvių pora iš Erelių žemės (taip albanai vadina savo tėvynę) grįžo sveika, gyva ir netgi pailsėjusi. „Ten daug netvarkos, tačiau prisiminimai malonūs“, – taip trumpai Albaniją apibūdino Daiva.
Istorijos mįslės ir klystkeliai
Anot A.Kakaro, toks chaosas, koks dabar tvyro Albanijoje, neišvengiamas pilką komunizmą pakeitus spalvingam nepui. Ekonomikos augimo bumą dar paaštrina korupcija, nešvarių pinigų plovimas, klestinti ginklų ir narkotikų kontrabanda. „Viskas čia perkama ir parduodama, prekystalius atstoja šaligatviai, prekybos centrus – kioskai. Prekyba vyksta iki vėlumos, tačiau be įtampos: pardavėjas krautuvėlėje pasirodo įkandin pirkėjo, mat lauke su kaimynais atsipūtęs siurbčiojo kavą, mėgstamiausią albanų gėrimą“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovas.
Ši šalis mįslinga kaip jokia kita. Jos pavadinimas siejamas su ilyrų kalbos žodžiu alb, reiškiančiu kalva. Albanų istorikai savo protėviais laiko ilyrus, kiti kildina albanus iš senovės dakų, iš slavų, tačiau aišku viena: tai Balkanų autochtonai, o jų miestas Albanopolis pažymėtas jau garsiajame Ptolemėjaus žemėlapyje. Tačiau XX a. Albanija Europos žemėlapyje tapo balta dėme. „Po II pasaulinio karo valdžią savo rankose sutelkęs Enveras Chodža nuvairavo šalį aršaus komunizmo, tiksliau, chodžidzmo link, – pasakojo A.Kakaras. – 1956 m. nutraukė santykius su Sovietų Sąjunga, Rumunija, galop ir su Kinija, mat visos jos nukrypo nuo „tikrojo kurso“. Albanija sustingo paranojiškame karo su visu pasauliu laukime ir vykdydama vado priesaką „Kiekvienai šeimai – po bunkerį!“ sparčiai rausėsi po žeme.“
Peizažai kaip miražai
Anot pašnekovo, šalies peizažai nerealūs, nusėti bunkerių „grybukais“, kurių kepurėlės kyšo net paplūdimyje. „800 000 bunkerių (!) architektūrinį palikimą sunaikinti brangu, taigi jie dūla be priežiūros atviri, prišnerkšti, išterlioti dažais. Buvome įlindę, jokios prabangos: vos telpi gulomis priešais šaudymo angą. Anuomet visos įstaigos, nuo kirpyklų iki ligoninių, privalėjo turėti 70 tomų Chodžos raštų, kad prireikus surastų ten teisingą atsakymą. Tam, matyt, ir buvo sparčiai pakeltas albanų raštingumo lygis“, – linksmai samprotavo A.Kakaras.
1967 m. šalyje buvo uždrausta bet kokia religija. Todėl dabartinė religinė situacija keistoka: 70 proc. musulmonų, 20 proc. stačiatikių,
10 proc. katalikų ir… 75 proc. ateistų.
D.Kakarienė sakė, kad Albanijoje verta aplankyti Apoloniją, senovės graikų polį, Butrinto miestą, menantį romėnų ir bizantiečių valdymo laikus, Diurešo uostą, kur išliko didžiausias Balkanuose amfiteatras. „Valstybė tik neseniai ėmėsi paminklų restauracijos. O senesnius pastatus, ypač sostinėje, visiškai nustelbė dangoraižių statybos be jokio plano ir saiko. Vilnius čia pralaimi Tiranai, – juokiasi pašnekovė. – Gyventojai nuosavus kotedžus stato neskubriai, su perspektyva: pirma įrengiamas apatinis aukštas (patalpos šeimos verslui), paskui – trečias (gyvenimui), o antras paliekamas tuščias (vaikams).“
Mersedesų Meka
Ilgai buvusi uždara, Albanija liko kupina nesuvokiamų akibrokštų. „Atsivertę sostinės planą, išleistą patikimos „Michelin“ firmos, nesupratome, kodėl nurodyti tik dviejų pagrindinių gatvių pavadinimai. Pasivaikščioję po Tiraną apstulbome – ogi gatvės jų tiesiog neturi! Nesivaizduoju, kaip čia susišnekama su taksistais. Tiesa, režimo laikais šalyje tebuvo 600 automobilių“, – sakė lietuvis.
Su nelegaliomis statybomis Albanijos valdžia, anot jo, kovoja kur kas efektyviau nei Lietuvos: po pamatais padedamas sprogmuo, trumpas „bumt!“, ir pabaigtuvių nebebus, o svarbiausia, viskas pagal įstatymą.
Dabar šalyje jau gausybė automobilių. „Ir ne bet kokių, o naujutėlių: jų gausa bado akis, kontrastuoja su skurdu, kurio čia irgi gana daug, – pastebėjo pašnekovas. – Automobilių dievas albanams yra mersedesas: negali įpirkti naujo, įsigyk seną, bet būtinai „mersą“. Naujai nutiesti keliai čia geresni nei Lietuvoje, o benzino kolonėlių taip tiršta, kad sunku pasirinkti, į kurią užsukti. Automobilių plovyklų gausa taip pat pribloškianti, o jau vairavimo ypatumai… Gali pagalvoti, kad policininkai čia daltonikai: važiuok ramiai degant raudonai šviesai.“ Anot keliautojo, avaringumu keliuose šalis lenkia visas kitas, tačiau šiaip čia palyginti saugu – kraujo kerštas, apie kurį girdėta, matyt, gyvuoja tik kur nors kalnuose.
Bendravimo malonumas
Artūras ir Daiva žavisi albanų pomėgiu ir mokėjimu bendrauti – tai bene pagrindinė jų pramoga. „Jie draugiški, paprasti atviri, pasiruošę padėti svetimšaliui, kalbos barjeras geranoriškumui netrukdo, – pasakoja Daiva. – Vakarais miestuose ir kurortuose prasideda bendravimo fiesta: visi suguža į lauko kavinukes ir iki sutemų bendrauja blaiviai prie kavos staliukų.“ Artūras pridūrė, kad du draugus, judriame žiede sustojusius pasišnekučiuoti, kantriai apvažiuoja kiti.
Lietuvių porai maistas čia pasirodė puikus, nebrangus, o ypač masina jūros gėrybės. „Tačiau retas restorano padavėjas supranta itališkai ar angliškai. Pasikliovę tik kūno kalba, kartą vos nelikome be pietų. Į mūsų klausimus vartant meniu padavėjas atkakliai purtė galvą: atseit, nei to, nei ano patiekalo nebėra. Kad buvo atvirkščiai, supratome popiet“, – juokiasi lietuvė.
Taigi jeigu į klausimą „Ar žinote, kas ta Lietuva?“ albanas atsakys supratingu linktelėjimu, supraskite – jis nė nenutuokia!
Albanija – šalis Balkanų pusiasalyje. Plotas 28 748 kv. m. Trečdalis teritorijos yra itin kalnuota ir apaugusi miškais. Adrijos ir Jonijos jūros skalauja 362 km ilgio pakrantės ruožą. Minkštą Viduržemio jūros klimatą šalies gilumoje keičia kontinentinis.
Parlamentinė respublika nuo 1998 m. 3, 508 mln. gyventojų, ketvirtadalis – vaikai iki 15 metų. Etninę daugumą sudaro albanai.
