Man 26-seri metai, vyrui 32-eji. Gyvenam santuokoj beveik 8 metus. Turim 3 vaikus iš kurių viena mergaitė jo ir jo pirmosios žmonos. Kartu turim 2 berniukus ir aš laukiuosi. Esu nėščia 9 mėnesį.
Viskas prasidėjo nuo pastojimo. Negalėjau suprasti kas su vyru darosi. Jis atšalo, nustojo bendrauti.
Nebeliko sekso. Mėginau kalbėtis, bet jis vis rasdavo pasiteisinimą: darbe daug streso, pavargęs, nieko nenoriu. Kentėjau. Mėginau suprasti ir kentėjau. Galvojau kad gal mano pasikeitusios formos, pilvas ir stresas dėl gimsiančio 4 vaikelio ji palaužė. Tačiau jis pradėjo išeidinėt iš namų. Kadangi dirba naktimis, o aš dienomis mes beveik nesimatydavome. Per tas kelias laisvas naktis per savaitę jis išvažiuodavo pas draugus ir negrįždavo. Palikęs mane vieną su vaikais.
Pradėjo važinėtis į darbo susitikimus, kuriu nebūdavo. Įtariau kitą moterį. Bet jos nėra.
Prieš kiek laiko išgirdau žiaurią tiesą iš vyro lūpų - jis manęs nebemyli. Nemyli ir nieko nenori. Nori tik gyvent savo gyvenimą atskirai. Paprašiau išeiti jei nebemyli, nes gyvent taip negaliu. Nebijau likti viena, labiau bijau gyventi taip kaip gyvenam dabar: kaip du svetimi žmonės, praleidę tiek metų kartu...
Jis atsakė man, kad jam sunku išeit, nes yra vaikai, tiek metu pragyvenom kartu. Jam sunku viską sugriaut ir išeit. Bet aš taip negaliu gyventi. Jis stengiasi būti draugiškas, kalbamės be jokio pykčio ar įtampos neutraliomis temomis, neliesdami jausmų ir mūsų santykiu temos. Matau, kad jis stengiasi praleist kartu daugiau laiko su manim ir vaikais. Bet tik liekam vieni ir sugrįžta įtampa.
Kai paklausiau kokia bus mūsų ateitis išgirdau atsakymą- nežinau. Dar pasakė, kad jam viskas nusibodo, jis nieko nenori, darbe stresas, aš jį erzinu su savo priekaištais, nepatinka namas kuriame gyvenam, mažai pinigu ir t.t. Pasiūliau išeiti kiekvienam paminėtam aspektui: persikelti į kitą namą, jam pakeist darbą, aš pakeisiu darbą, pasamdyt mažajai auklę, kad galėtume abu dribt tuo pačiu grafiku ir daugiau laiko praleist kartu. Pasiūliau viską pakeist ir pamėgint dar kartą jei tik jis mane myli kaip aš jį myliu. Jis tylėjo. Ir vis dar tyli.
Pradėjau galvot po kelių dienų, ar tikrai verta viską keist? Kaip reikės gyvent tą kitokį gyvenimą, jei jis manęs nemyli.
Dėl nieko nepykstu, visos problemos atrodo mažos ir išsprendžiamos, bet esu sustingusi. Sustingusi tame momente, kai jis man pasakė, kad manęs nebemyli. Dabar nieko taisyt nebekyla rankos, noriu tik išeit su vaikučiais ir palikt jį. Nes nematau prasmės. Negaliu gyvent šalia žmogaus, žinodama, jog jis manęs nemyli. Kasdien žiūriu į jį ir matau šaltą abejingą žvilgsnį. O pati jaučiuosi taip lyg mane smaigstytu peiliu. Noriu apkabint, prisiglaust, mylėtis, bet negaliu. Negaliu net pajudėt. Nes matau, kad jis manęs nemyli.
Išėjau miegot net į kitą kambarį, nes negaliu miegot kai jis šalia. Man skauda, kai jis ramiai sau miega, o man šitaip negera. Stengiuosi jį suprasti, galvoti ką jis jaučia, ne vien ką jaučiu aš. Bet man taip skauda.
Ir nežinau kaip elgtis toliau... Ką daryt. Kentėt ir tikėtis, kad viskas pasikeis? Bet jis nekalba, jis nerodo pastangų sutvarkyt ir atkurt mudviejų tarpusavio santykius. Vyras tik tyli arba jei klausiu, ką jis jaučia - atsako nežinau...
O aš negaliu taip ilgiau gyvent, nes atrodo, kad išprotėsiu nuo tos nemeilės. Noriu būt laiminga, noriu būt mylima. Noriu mylėti. Myliu savo vyrą iš visos širdies, bet negaliu šalia jo gyvent žinodama, kad jis manęs nemyli.
Ir man labai gaila šeimos, vaikų. Ir atrodo, kad meilė, kuri buvo 7 metus, negali taip baigtis vieną dieną... O gal gali?
Nežinau ką rinktis - gyvenimą šalia vyro, kuris manęs nemyli, ar gyvenimą vienai su vaikais. Gyvenimą, kuriame bent viltis bus, kad viena dieną vėl būsiu mylima ir galėsiu mylėti...
Labai tikiuosi, kad laiškas buvo suprantamas. Ir tikiuosi sulaukt atsakymo, nes nežinau, kur daugiau kreiptis pagalbos...
Jaučiuosi kaip uždaryta narve, iš kurio negaliu ištrūkt.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP IŠEITI IŠ NEMEILĖS?
Jūsų būseną geriausiai apibūdina jūsų žodžiai: „Sustingusi tame momente, kai jis man pasakė, kad manęs nebemyli.“ Taip, man atrodo, kad jūs tikrai esate sustingusi viename momente. Ir momentą šį nuolat atkuriate savo galvoje, tarsi barstydama druską ant savo žaizdos. Ir laiške jūsų vis kartojasi ir kartojasi žodžiai: „Jis manęs nemyli“, „jis manęs nemyli“.
Iš to galima padaryti išvadą, kad jūsų santykiai su vyru atsidūrė labai inertiškoje jūsų sielos vietoje - toje, kuri yra labai konservatyvi ir nieko keisti nenori. Ir nors jūsų protas pagimdė pokyčių planą - naujas namas, naujas darbo grafikas, nauji santykiai - jūsų jausmai jokių pokyčių nepatiria. Vyras jūsų nebemyli, o jūs vis dar jį mylite.
Įsivaizduokite situaciją, kai jūs ilgai nesikeistumėte rūbų. Visi šeimos nariai jums sakytų: persirenk, o jūs - ne! Kaip jūs pakeisite tokius mielus ir pažįstamus jums rūbus, kurie taip pažįstamai prigula prie jūsų odos? Kaip įlįsite į naujus ir nepažįstamus? Ir tegu šie seni rūbai purvini, suplyšę ir nešildo, vis vien jie jums - patys mieliausi.
Taip yra ir su jūsų jausmu. Meilei, kad ji būtų gyva, reikalinga apykaita, dinamika, vystymasis. Meilę maitina abipusės dovanos, bendravimas, siurprizai. Jei viena pusė meilės palaikyti negali ar nenori - meilė neišsilaiko iš vienpusiškų pastangų. Tuomet ji virsta baimingu prisirišimu, kur iš vienos pusės yra nemeilė, iš kitos - baimė netekti to, kas pažįstama, baimė pokyčių ir potencialios vienatvės.
Taigi jūsų situaciją geriau taip ir įvardinkime: jus abu su vyru sieja ne meilė, o vienatvės baimė. Ir, žinoma, įsipareigojimai prieš esančius bei dar negimusį vaiką.
Tai labai svarbi baimė - vienatvės. Likdami vieni, mes esame izoliuoti nuo žmonijos. O tai - didžiausia bausmė. Vaikai – mūsų pačių tęsinys, mūsų kraujas - įprasmina mūsų buvimą tarp žmonių, tačiau mums jų neužtenka – mums reikia jaustis reikalingais suaugusiems, ir dar – ne mūsų kraujo žmonėms. Tam ir atsiranda moterų meilė vyrams.
Tačiau mūsų reikalingumo žmonėms ryšiai su kita lytimi negarantuoja. Yra kitokių būdų pajausti šį ryšį: meninė kūryba, bendravimas, profesija, tarnystė dievui, socialinis darbas, mokymas ir dėstymas ir t.t.
Tokiu atveju jums nevertėtų klausinėti vyro, ką jis jaučia. Nereiktų ir nuolat barstyti sau druską ant žaizdos bei kentėti. Reiktų su vyru aptarti situaciją iš naujos pozicijos: mūsų meilė išblėso. Tačiau mes bijome likti vieni. Gal mes gyvenkime besirūpindami vaikais ir bendru ūkiu? Ir gal netrukdykime vienas kitam ką nors pamilti?
Tokiu atveju jūs savo potencialią meilę nukreipiate į nežinią - į dar neatsiradusį žmogų. Ir vyras savo meilės potenciją taip pat nukreipia kitur. Jūs neįpareigojate vienas kito mylėti. Jūs PALEIDŽIATE vienas kitą. Nepaleisdami tėviškų pareigų.
Jūs pasakysite, kad logiškai visa tai atrodo teisinga, tačiau tikrovėje tai labai sunku padaryti. Aš tai puikiai žinau, kadangi „sustingusio“ žmogaus vien loginiais argumentais neišjudinsi. O kuo jį galima išjudinti?
Manau, kad jus išjudintų du dalykai: laiko suvokimas ir jūsų potencialių galimybių intuicija. Kas tai yra?
Laikas - tai suvokimas, kad jums jau dvidešimt šešeri. Jei jūs vis dar įtikinėsite save, kad labai mylite savo atšalusį vyrą, tai gali sėkmingai užsitęsti dar kokiai dešimčiai metų. Tuomet jums bus trisdešimt šešeri, o vyrui - keturiasdešimt dveji. Taigi jam bus amžiaus vidurio krizė, o jūs būsite trisdešimt šešerių metų mama su keturiais vaikais.
Ar būdama šiame amžiuje ir žvelgdama atgal, į dabartį, nenorėsite sugrįžti atgal ir pakeisti kai ką savo gyvenime Ar nenorėsite pasakyti sau kai ko svarbaus iš savo amžiaus patirties? Galbūt tai bus žodžiai: gražiau renkis, neištirpk vaikuose? O gal - neatsisveikink su meile? O gal - po gimdymo susitvarkyk figūrą ir pasivaikščiok gatvėmis?
Taigi duokite sau pačiai patarimą, tik ne iš dabarties, o iš ateities pozicijos! Iš tos ateities, kur jūs būsite realizavusi save kaip motina ir per tą laiką kažkiek realizuosite kitokias - profesines bei kūrybines savo potencijas.
Potencialių galimybių intuicija - tai ir yra savo potencijų numatymas. Tai yra jūsų talentai ir gabumai, kurie dar jumyse neatsiskleidė. Tačiau jas pastebėdavo jūsų klasės auklėtoja mokykloje, jas minėdavo jūsų močiutė arba jūsų tėtis. Prisiminkite visa tai - paskutinis jūsų gyvenimo dešimtmetis buvo perkrautas šeimyniniu gyvenimu bei motinyste. O kas pasirūpins jūsų visuomenine misija? Kas padės jums tapti tuo, kam jūs esate sumanyta? Kas, jei ne jūs?
Greičiausiai jūs pasakysite, kad visa tai suprantate, tačiau jus sulaiko vaikai, meilės poreikis ir kad apskritai jūs esate jaučiantis, o ne veikiantis žmogus. Pirmiausia - mama ir žmona, o tik antroje vietoje - slapta menininkė (ar kas nors kitas). Tačiau patikėkite: mūsų sielos niekada nebūna skirtos tik vienai funkcijai atlikti. Mes visuomet turime du, o ne vieną pusrutulį. Ir jei vieną mes išnaudojome, ateina kito metas.
Miela skaitytoja, gal jums niekas to nėra sakęs, bet jei mūsų siela nepasipildo dinamika, jei mes nesirūpindami savimi bandome pasirūpinti savo meile - tokia ta meilė ir bus. Meilė - tai dalinimasis. O kad dalintumėmės, mes negalime likti ubagais, mes turime kai ką turėti, kad būtų ką atiduoti. Todėl įsivaizduokite trumpam, kad dabar jums nebereikia kurti santykių su vyru. Ne, jums duodamas naujas šansas - sukurti save, praplėsti jūsų gyvenimo tikslus, net jei tuos tikslus ir koreguoja motinystė.
Sėkmės jums atrandant save!
Olegas Lapinas
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
