Šį kartą – apie grandinėmis prie būdų pririštus šunis. Tai toks dažnas ir įprastas vaizdas, kad neretai to paprasčiausiai net nepastebime. O pastebėti ir apsvarstyti tikrai yra ką.
Šunys – žmogaus prijaukinti gyvi sutvėrimai, todėl būtent žmonės turi prisiimti visą atsakomybę už jų gerovę ir tinkamas gyvenimo sąlygas. Turbūt didžioji dalis šunų šeimininkų nori, kad jų augintiniai būtų puikūs draugai, patikimi namų sargai, kad jie būtų sveiki ir laimingi. Todėl negalima pamiršti, kad be maisto, vandens ir pastogės keturkojui būtini ir kiti dalykai, fizinis bei protinis krūvis.
Judėjimo džiaugsmas ir svarba
Mūsų šalies kaimuose šuns, būdos ir grandinės trio yra kone tradicija, sustabarėjusi nuostata, kurios neretai visiškai nenorima atsisakyti. Geriausi ir ištikimiausi žmogaus draugai, gyvendami kaime – natūralios gamtos, neaprėpiamų erdvių, nuotykių ir gryno oro apsuptyje – dažnai net nenutuokia, ką reiškia bėgti, šokinėti, nevaržomai vartytis žolėje, plaukioti upėje ar mėginti pavyti šeimininko numestą pagalį...
Nenutuokia ir to, kad žemės paviršius gali būti padengtas žole, smėliu, vandeniu, asfaltu ar kuo kitu ir kad jis nėra vienodas, kaip gali pasirodyti metų metus tupint vienoje ir toje pačioje vietoje. Nenutuokia dar daugelio žemiškų ir džiuginančių dalykų. Taip nutinka tuomet, kai vos kelių mėnesių šunyčiui grandinė tampa tarsi dar viena kūno dalims: vienas jos galas pritvirtinamas prie antkaklio, o kitas – kone prikalamas prie būdos, prie kurios naujasis ūkio gyventojas ir įkurdinamas daugiau nei dešimtmečiui.
Dėl keleto labai svarbių priežasčių šuniui būtina turėti erdvės, kurioje jis galėtų laisvai judėti ir mankštintis savarankiškai, jei šeimininkas neužsiima reguliariu jo treniravimu. Negaudamas pakankamai fizinės veiklos, neturėdamas vietos ir sąlygų energijai išlieti, šuo tampa irzlus, nervingas, nevaldomas, jis pradeda netinkamai elgtis – niokoti viską aplinkui, be reikalo loti ar kaukti, gali sutrikti jo psichika – apimti abejingumas, liūdesys arba, priešingai, agresija, pyktis, baimė. O kartais, stengdamiesi kaip nors išeikvoti energiją, šunys ima perdėtai rūpintis savimi, pavyzdžiui, be paliovos, neretai iki žaizdų laižo kailį, letenas ir ilgainiui tai tampa įpročiu, sukeliančiu rimtų sveikatos problemų.
Ar kada nors teko atkreipti dėmesį į tai, kaip elgiasi didžioji dalis prie būdų pririštų šunų?
Kita dažna pririšto šuns elgesio ypatybė – perdėtai audringa reakcija į viską, kas vyksta aplink. Ji pasireiškia į kiemą atėjus žmogui arba tuomet, kai greta atsitinka kas nors neįprasto, pavyzdžiui, nutūpia paukštis ar prabėga koks nors gyvūnas. Prirakinto šuns džiaugsmą, pamačius šeimininką, lydi lojimas, inkštimas ar stūgavimas, grandinės tąsymas į visas puses ir bergždžios pastangos bent kiek priartėti prie savojo gaujos vado. Tuo tarpu teritorijoje pasirodžius svetimam asmeniui ar kokiam nors nematytam sutvėrimui, šuo ima draskytis, tampa, atrodytų, nevaldomas ir agresyvus. Tačiau svarbu prisiminti vieną esminį šunų elgsenos principą – agresija gimsta tada, kai gyvūnas pasijunta nesaugus, o būtent taip ir nutinka, kai netoliese vyksta ar pasirodo kažkas, ko jis nepažįsta ir nesupranta.
Šuo nežino, ar, pavyzdžiui, atėjūnas yra pavojingas, tačiau per ilgus metus puikiai įsisąmonina, kad visuomet yra pririštas ir, kilus pavojui, neturės galimybės pabėgti. Todėl ypač stiprus savisaugos instinktas pakužda, kad vienintelis būdas išvengti galimo pavojaus – puolimas. Iš to ir kyla šuns, negalinčio laisvai judėti, agresija. Tokiose situacijose neretai gelbsti voljerai – juose saugesni ir labiau savimi pasitikintys jaučiasi ir keturkojai, ir tie, kurie yra priversti pro juos praeiti.
Be to, šunys yra tie gyvūnai, kurie itin atidžiai renkasi, kur miegoti ir ėsti, o kur tuštintis. Pirmuosius du veiksmus jie atlieka toje vietoje, kurioje jaučiasi saugūs, kuri yra jų „namai“, guolis. Ir, jei galėtų, tikrai neterštų ten pat. Tačiau, gyvendami pririšti prie būdų ir niekuomet nevedžiojami, jie neturi kitos išeities ir elgiasi taip, kaip natūraliomis sąlygomis nesielgtų: ėda, miega ir tuštinasi plotelyje, kurio dydis priklauso nuo virvės ilgio...
Skirtingos kartos – skirtingi požiūriai
Vyresnio amžiaus kaimo gyventojai, kurie prie būdų laiko jau ne pirmuosius savo šunis, dažniausiai apie jų gyvenimo sąlygas nesusimąsto. „Šuo turi būti prie būdos“, „Visi mano šunys prie būdos buvo laikomi“, „Šuniui ir taip gerai: gauna paėsti, turi, kur įlįsti, ko jam daugiau reikia?..“ – tokius pagyvenusių kaimo žmonių atsakymus pavyksta išgirsti paklausus, ar, jų nuomone, šuniui yra gerai visą laiką būti pririštam. O šešiasdešimties metų sulaukusi kaimo gyventoja Julija, į klausimą, ar bent retkarčiais šunį paleidžia, atsakė, kad savo augintinio nepaleidžia niekada ir pasiguodė, kad kartais jis pats nusitraukia nuo virvės ir kuriam laikui dingsta... Priežastį, dėl kurios ji neveda šuns pasivaikščioti, moteris įvardijo trumpai: „Neturiu tam laiko“. Ir tik vienas septyniasdešimt ketverių metų amžiaus kaimo gyventojas Augustas patikino, kad jo šuo yra ištikimiausias jo draugas ir palydovas, kuris visada palaidas bėginėja greta.
Visiškai kitokios nuomonės laikosi jaunesni žmonės, gyvenantys ar planuojantys įskurti kaime. Pastariesiems šuns, visą laiką pririšto prie būdos, laikymas yra nepriimtinas. Trisdešimt ketverių metų ūkininkė Dovilė teigė, kad jos šeima dviems savo augintiniams statys voljerą: „Dar nesuplanavome, kur tiksliai įkurdinsime šunis, nes pirma norime susitvarkyti aplinką, o tada ir voljeras bus. Jį, beje, žadame susimeistrauti patys, nes liko įvairių statybinių medžiagų, kurias bus galima panaudoti ir suręsti šunims būstą, ne ką prastesnį už pirktinį. Be abejo, šunis kasdien ir vedžiosime, nes, mano nuomone, nėra humaniška šunį visą diena laikyti vienoje vietoje ir neleisti jam palakstyti“.
Tuo tarpu keturiasdešimtmetė Regina, su vyru neseniai atsikrausčiusi į kaimą, savo kiemą ketina apjuosti tvora, kad šuo galėtų palaidas lakstyti po teritoriją ir nekeltų aplinkinių pasipiktinimo. Taigi akivaizdu, kad skirtingų kartų atstovų požiūriai į šunų laikymą ir priežiūrą išties nėra vienodi.
Išeitis visuomet yra
Kaimas ir šuo – neatsiejami dalykai. Juk ne vien pirmykščių medžiotojų, bet ilgainiui ir kaimo žmonių poreikiai išpuoselėjo šią žmogaus ir gyvūno draugystę, tebesitęsiančią iki šių dienų. Tad ką daryti, kad šunys šalia mūsų būtų laimingi ir teiktų džiaugsmą, vienokią ar kitokią naudą mums bei mūsų šeimoms? Išeičių ir problemų sprendimo būdų visuomet yra.
Jei nesiryžtate paleisti šuns, nes nesate tikri, kad sugebėsite jį palaidą suvaldyti, siūloma įsigyti ar susimeistrauti kelių metrų ilgio pavadį, kuris leistų keturkojui bent pabėgėti. O galbūt darže turite nenaudojamos žemės lopinėlį, kurį šuo galėtų rausti ir taip pasimankštinti?
Pažvelgus į gyvūną ne vien kaip į priemonę, turinčią konkrečią paskirtį, ne tik kaip į „signalizaciją“, bet ir kaip į gyvą sutvėrimą, draugą, už kurio gerovę žmogus yra atsakingas, įmanoma praskaidrinti ne tik augintinio, bet ir savo paties kasdienybę. Tik gyvendamas pilnavertį gyvenimą, šuo geriau supranta savo šeimininką, noriai vykdo įvairias jo komandas, užduotis, o juk paprasčiausias bendravimas su gyvūnu gali atnešti tiek daug džiugių akimirkų!
