Šiandien grumtis dėl išgyvenimo visuotinės gerovės valstybėje Norvegijoje seniai nebereikia. Tai praeityje. Todėl Europos gelbėtoju pasiskelbęs tipas lygina save su viduramžių riteriais, - tik išmetęs riterio garbės kodeksą, kaip nereikalingą, ir medžiojantis negalinčius pasipriešinti.
Už tai, kad nužudė keliasdešimt niekuo dėtų žmonių, Norvegijos teisingumas ruošiasi jį izoliuoti nuo visuomenės šiuolaikinėje Valhaloje drauge su kitais gyvais ginklo broliais žudikais ir prievartautojais, kur jie leidžia metų metus viskuo aprūpinti tiek, kiek senųjų vikingų fantazija netraukė. Ta vieta vadinasi Halden Fengsel – galbūt prabangiausias pasaulio kalėjimas.
Norvegų visuomenę pažįstu ne iš knygų ar pasakojimų. Man yra tekę bendrauti su įvairiais žmonėmis, pradedant darželinukais ir moksleiviais, baigiant dabartinio premjero tėvu, buvusiu užsienio reikalų ministru Torvaldu Stoltenbergu ir ilgamete premjere ir Darbo partijos lydere Gro Harlem Brundtland (kurią teroristas tikėjosi rasti saloje). Esu studijavęs pas jos vyrą, jau a.a. prof. Arne Olav Brundtlandą. Šios šeimos asmeninio gyvenimo pavyzdys buvo viena pirmųjų mano gautų vakarietiškos tolerancijos pamokų. Plačiai žinomas politologas aktyviai reiškėsi konservatorių partijos Hioyre veikloje, buvo jos politinio komiteto narys, o jo žmona vadovavo norvegų socialdemokratams.
Norvegija yra išskirtinė šalis, sugebėjusi naftos išteklius paversti tautos gerovės šaltiniu. Taiki ir rami valstybė, kur naftos doleriai liejasi į biudžetą ir skiriami visuomenei. O 1992 m. jie net įkūrė Nacionalinį naftos fondą, kur kaupiamos perteklinės pajamos. Puikiai ir pagirtinai susitvarkę, jie pasijuto tarsi nepelnytai praturtėjusiais išsišokėliais, ir daug lėšų ėmė skirti skurstančioms šalis. Su turtais atsiradęs išrankumas atkėlė vartus pirmajai bangai imigrantų, kuriems atidavė vairuoti tramvajus bei atlikti panašius darbus. Užjausdami kitus dėl nelaimių, jie niekada nepamiršta pasidžiaugti, kad pas juos taip nėra. Štai ir sprogimo Osle metu už kokių 800 metrų gynybos ministrė sveikino iš Afganistano grįžusius karius, primindama jiems, kokioje nuostabioje šalyje jie gyvena, palyginus su vargšais afganais.
Osle įsikūrę išeiviai iš Pakistano ir kitų musulmoniškų šalių jau prieš dvidešimt metų stulbino taikius norvegus, spręsdami nesutarimus kaip įpratę - peiliais. Tačiau visuotinė valdžios palaikoma nuostata buvo tokia: mes turtingi, ir turime padėti nelaimėliams. Valstybė reguliuoja daugybę gyvenimo sričių, ir reguliuoja taip, kaip norvegams patinka, todėl įsivyravęs kone visuotinis pritarimas valdžios veiksmams ir šventas tikėjimas, jog valdžia dirba tautai.
Norvegai istoriškai pagal gyvenimo sąlygas yra individualistai arba mažų itin glaudžių bendruomenių nariai. Tokie jie ir liko. Didžiausias malonumas norvegui yra kelias dienas keliauti vienam ar keliese gamtoje, ar pabūti savo vasaros namelyje nuošaliame kalnų slėnyje. Lietuviai yra padarę neblogą verslą, ręsdami jiems tuos namelius. Iš vienos pusės, imigrantų jie prie židinio neprisileidžia, iš kitos pusės, kuria pasauliui ir patys sau Norvegijos kaip itin atviros ir tolerantiškos šalies įvaizdį, pagal nustatytas kvotas įsileisdami tam tikrą trečiojo pasaulio piliečių skaičių.
Nuo 1971 m. birželio 15 d., kada norvegai pradėjo išgauti naftą, šalies gerovė šovė aukštyn lyg raketa. Eiliniam piliečiui nebereikėjo pasikliauti savo jėgomis – gyvenimo dugnas buvo klojamas vis minkštesnėmis pagalvėmis. Šiltnamio sąlygomis nereikalingos savybės prigęsta, atsparumas negandoms sunyksta. Blėsta ir kritinis mąstymas. Atsiranda ištisos gyvenimo sritys, apie kurias nesinori galvoti, nes „tai sukelia stresą“. Sekdami skaitytojų nuotaikomis, didžiausi dienraščiai palaipsniui virto bulvariniais skaitalais.
Taip galima išgyventi nebent atsitvėrus lyg rezervate. Tuo tarpu Norvegijos valdžia, kur už vairo daugiausiai buvo Darbo partija, sekė europietiškomis politikos tendencijomis ir diegė atvirumą visuomenėje. Žiniasklaida šią kryptį palaikė, o prakutusi visuomenė nenorėjo, kad juos ir toliau laikytų Europos pakraščiu, todėl mielai persiėmė iš viršaus nuleistomis „vakarietiškomis“ idėjomis.
Išreikšti savo neigiamą nuomonę dėl nepriimtino imigrantų elgesio tapo blogo tono ženklu. Dar 1990-ųjų pradžioje jie tarpusavyje kikeno, kai musulmonai pareikalavo uždrausti Oslo nudistų pliažą Hiuke, kur pasidairyti vaikščiodavo į paklodes susisupę imigrantai. Su metais bet kokios atsakomosios neigiamos norvegų reakcijos buvo išgyvendintos kaltinimais nacionalizmu, politiniu nekorektiškumu ir panašiais žodžiais. Didelėje visuomenės dalyje tolerancija virto vidiniu abejingumu, o kitoje dalyje užgniaužtas protestas buvo užantspauduojamas šypsena.
Nežiūrint to, kad imigracijos skeptikė Pažangos partija palaipsniui tapo antrąja pagal dydį Stortinge (parlamente), ir nežiūrint tokių akis badančių reiškinių, kaip augantys getai ar nusikalstamumas, Darbo partijos vyriausybė ir toliau skelbė, jog jokių problemų dėl imigrantų nėra. Tai buvo sąmoninga politika, siekianti pakeisti tą tautos mentaliteto dalį, kurią 20 a. išreiškė didis norvegų rašytojas Knutas Hamsunas, žavėjęsis arijais ir sveikinęs vokiečių įsiveržimą į Norvegiją 1940 m. (šis pastebėjimas yra politiškai nekorektiškas). Galiausiai užgniaužtos mintys, kuriomis buvo politiškai nekorektiška dalintis, pratrūko žudynių pavidalu.
Turbūt niekam nekyla abejonių, kad tokios mintys, kuriomis vadovavosi žudynėms besiruošiantis A. Breivikas, yra kilusios ne tik jo galvoje. Yra daugybė priežasčių, kodėl būtent jam idėjos susidėstė taip, kad pastūmėjo imtis veiksmų. Turbūt esmė ta, kad jis nerado vožtuvo, kuris nuleistų garą, - tada galvoje kažkas užtrumpino ir jis nusprendė tapti kankiniu vardan savo civilizacijos. Su tokiom pat nuostatom sprogdinasi musulmonai. Laimei, jie nėra tiek išsilavinę, kaip A.Breivikas, ir nemoka taip racionaliai šiaurietiškai viską paskaičiuoti, todėl dažniausiai jų teroro aktai nėra tokie naikinantys, kaip norvego nusikaltimas.
Sunkiausia yra iškelti vėliavą, ir daug lengviau yra eiti paskui ją. Didžiausias dabar gresiantis pavojus yra baltojo teroristo pasekėjai. A. Breivikas nurodė ne tik būdą, bet ir taikinį: valdančius politikus. Imigrantai savo gimtinėse, iš kurių pabėgę, yra matę tokių baisybių, kad bomba jų neįbauginsi. Ir taip lengvai jų nepamedžiosi.
Utojos saloje buvo susirinkusi jaunoji Darbo partijos politikų pamaina. Tokie nuo jaunų dienų link politikos sukantys žmonės mokomi tapti lyderiais, nuolat kalba ar klausosi kalbų apie lyderystės naštą ir atsakomybę, apie politiko darbą visuomenės labui. O kaip jie elgėsi atsiradus tikram pavojui visai jų bendruomenei? Gelbėjosi, kas kaip gali. Niekur neradau net užuominos apie bent vieną pasiaukojantį poelgį. Išlikusiems dėl to nė kiek ne gėda: jie atvirai pasakoja, kaip žiūrėjo į stovintį lyg taikinį dar nesusivokusį geriausią draugą ir bijojo jį pakviesti, kaip paliko sužeistą mergaitę ir bėgo mišku toliau. Išgelbėti visi apsikabinę verkė – ir paliktieji, ir palikusieji.
Pabandykite įsivaizduoti, kaip baigtųsi A. Breivikui, jei jis bandytų pasiautėti beginklio čečėnų jaunimo stovykloje. Turbūt atvykusi policija jį rastų pakabintą ant šakos ar dar blogiau pabaigusį. Tai du kraštiniai priešingi poliai, kurlink gali vystytis visuomenė, ir vis dėlto aš pasisakyčiau už norvegišką kelią. Tačiau pasaulis nėra šiltnamis, ir nereikėtų tuo keliu eiti iki galo, kol iškris iltys ir nebeliks kuo apsiginti.
Čia gal ne vieta kalbėti apie lietuvių nusikaltimus Norvegijoje, kurie svariai prisideda prie neigiamos nuomonės apie imigraciją formavimo. Norvegai anksčiau net neturėjo baudžiamojo kodekso bausmių už vagystes parduotuvėje ir niekada neišiminėdavo nakčiai variklių iš valčių, kol nepasirodė Rytų europiečiai su lietuviais pirmose gretose.
Kada žmonės pripratę, kad viskuo pasirūpins valdžia ir jie kasdien naudojasi to rūpesčio vaisiais, dingsta kritinis požiūris į institucijų veiksmus, o jį pakeičia pateisinimai. Mums, gyvenantiems visuomenėje, kur keikti valdžią yra vietoj „Tėve mūsų“, kyla klausimų dėl policijos veiksmų efektyvumo, o norvegams iki pat premjero tokių abejonių nekyla. Nesvarbu, kad Delta būrys beveik valandą keliavo 35 kilometrus, kad žiniasklaidos malūnsparnis daug anksčiau sukiojosi virš salos, filmuodamas kraupią medžioklę, ir kad su kiekviena minute aukų skaičius augo. Niekam nekyla klausimų apie elitinio jaunimo, kuris valdys rytojaus Norvegiją, solidarumą darbais, o ne žodžiais.
Vieni A. Breiviką vadina dešiniuoju radikalu, kiti – krikščionių fundamentalistu, treti – neonaciu, o dauguma – tiesiog psichu. Pastarasis apibrėžimas yra pavojingiausias, nes leidžia nuduoti, kad su areštu įvykis baigtas ir tai nepasikartos kokia nors forma. Keista, kad jo laikosi A. Breiviko advokatas, kuris tiek emociškai paveiktas, kad pamatęs ne nuo pradžių jo interviu pagalvojau, jog tai žudiko tėvas. Tačiau advokatas yra mokytas tolerancijos ir gins savo partijos draugų žudiką. Verčiau norvegai liautųsi nevykusiai vaidinę kraštutinį pakantumą ir tokiam atvejui paskirtų advokatą iš šalies.
Žinant didelės dalies norvegų požiūrį į religiją kaip atgyveną, netinkančią moderniai jų visuomenei, religinio fundamentalisto etiketė leidžia A. Breiviką laikyti jų neigiamos nuostatos galutiniu įtvirtinimu. Į šią schemą nepatenkantys paties A. Breiviko teiginiai ignoruojami. O jis manifeste tvirtina, jog jo draugija yra „krikščioniško identiteto“ kovinis organas, atviras ir agnostikams, ir ateistams, bet ne krikščioniško fundamentalizmo organizacija. Naktį po žudynių, kada A. Breivikas buvo areštuotas, kažkas pakeitė jo profilį „Facebook‘e“, prirašydamas „krikščionis ir konservatorius“.
Kyla klausimas ir dėl jo turėtos amunicijos: nušauti ar sužeisti apie pusantro šimto žmonių, į kai kuriuos pataikyti po du ar tris kartus, kažkiek kartų nepataikyti, reiktų bent kokių 400 šovinių. Jo turėtas pusiau automatinis karabinas „Ruger mini-14“ paprastai komplektuojamas su 20 šovinių apkaba, nors kai kur leidžiama juos parduoti tik su 5 šovinių apkabomis. Nežinau, ką apie tai sako Norvegijos įstatymai, bet įsivaizduokite, kaip atrodytų žmogus, nešinas 400 šovinių apkabose, kad ir ne ant savęs, o krepšyje. Be to, jam kokius 20 kartų reikia keisti apkabą. Dėl užpuolimo iš nugaros jis aiškiai nesijaudino – egzekucijos metu klausėsi muzikos per ausines. Vaikščiojo po salą lyg šaltas Valhalos vėjas po norvegišką avidę, o aukos negalėjo atsitokėti, jog tai vyksta jų saugiame garantuotame pasaulyje.
Didžiausias gelbėtojas buvo ežero pakrantėje su šeima poilsiavęs 32 m. stogdengys iš Vokietijos Marcelis Gleffe’as, kuris, nepaisydamas pavojaus, kelis kartus motorine valtele plaukė link šaudymo vietos ir išgelbėjo iš vandens apie 30 žmonių. Jam padėjo dar viena šeima iš Vokietijos, o kiti poilsiautojai liko lyg stabligės ištikti.
Kai kurie išgyvenę liudininkai teigia matę antrą šaulį. Tai būtų daug rimčiau nei pavienis teroristas, nes du gali būti nežinomos organizacijos fragmentas.
Tie, kas A. Breiviką vadina dešiniuoju radikalu, turėtų vengti žodžio neonacis, nes pilnas nacizmo pavadinimas yra nacionalinis socializmas, kurį puoselėjo Hitleris ir kurio idėjinis brolis buvo Lenino-Stalino internacionalinis socializmas. Jie drauge yra kairiosios minties akligatviai, kaip ir daug mažiau žalos pridariusios ultrakairiosios Raudonosios brigados, aštuntame dešimtmetyje žudžiusios ir sprogdinusios jų akimis supuvusią visuomenę. A. Breivikas turi panašumo ir į ultradešinįjį kukluksklaną, kuris žudymais gynė apartheidą JAV kaip istorinį šalies palikimą. Save jis apibrėžia kaip kultūrinį konservatorių, siekiantį apsaugoti europietišką kultūrą ir nacionalines valstybes, ir stojantį į karą prieš kultūrinius marksistus (pvz., Norvegijos Darbo partiją), kurie skatina multikultūralizmą. Tai jam netrukdo savo kumyru skelbti Vladimirą Putiną.
Vietoj to, kad susirikiuotų savo padrikas mintis, jis iškreiptai pacitavo 19 a. liberalų anglų mąstytoją ir politiką Džoną Stiuartą Milis ir išėjo žudyti. „Vienas žmogus su įsitikinimais (belief) yra socialinė galia (power), lygi devyniasdešimt devyniems, kurie turi tik interesų“, - rašė Dž.S.Milis „Pasvarstymuose apie atstovaujamą valdžią“. A. Breivikas priderino jį prie savo idėjos, kaip ir visą kitą surinktą medžiagą. „Vienas žmogus su įsitikinimais (kiti verčia „tikėjimu“) yra lygus jėgai (force) 100 000, kurie turi tik interesų.“ Panašiai prie Hitlerio buvo redaguojamas F.Nyčė, kurio raštų naciai niekada neišleido.
Visiškai nesvarbu, kuria ranka nužudomas žmogus – kaire ar dešine. Pagaliau rankos pirštų galais susieina, o idėjinė kraštutinė dešinioji nuostata taip susipina su kairiąja, kad sunku atskirti jų pasekėjus. Terorizmas yra kraštutinė pykčio forma, o beribė tolerancija virsta pamatinių nuostatų išsižadėjimu. Visuomenei pragaištingi abudu keliai. Katilas niekada neišbėgs, jei laiku sumažinsime ugnį, tačiau niekada nesušils, jei po juo nebus kaitros.
Šią savaitę Trakų pilyje koncertavo Robertas Plantas. Šio straipsnio pavadinimui paėmiau frazę iš Led Zeppelin dainos keistu šiame kontekste pavadinimu „Immigrant song“. Ji baigiasi tokiu tinkamu šiandien norvegams dvieiliu:
So now you‘d better stop and rebuild all your ruins,
For peace and trust can win the day despite of all your losing.
(Dabar geriau jūs sustokite ir atstatykite savo griuvėsius,
Kad taika ir pasitikėjimas paimtų viršų nežiūrint visų jūsų netekčių.)