Prieš akis iškilo toreodorai ir buliai, gražūs tamsiaplaukiai ispanai ir juodaplaukės ispanės, flamenko ir sangria. Nesudvejojau nė minutės:) Ir niekada dėl to nesigailėjau.
Tai, ką pamačiau nuvykusi į Seviliją, mane apstulbino: apelsinai vidury vasario, besišypsantys žmonės, bet kurią akimirką norintys tau padėti, begalinės šventės ir nuostabi architektūra (vien ko verta Sevilijos katedra).
Pirmas dvi savaites kalbėti neišėjo, nesupratau beveik nė žodžio andalūziškai. Tačiau po truputį pralaužiau ledus ir jau tada prasidėjo tikras gyvenimas. Teko persiorientuoti ir eiti miegoti paryčiais, nes fiestos prasidėdavo nuo antros valandos nakties. Tačiau tai nebuvo problema, nes dienomis būdavo karšta kur nors eiti ar juo labiau linksmintis ir šokti.
Turiu pripažinti, kad ką jau moka ispanai, tai linksmintis. Vien Semana Santa (Šventoji savaitė), kurios metu vyksta eisenos ir nešamos gatvėmis didžiulės Jėzaus ir Marijos paveikslai, trunka savaitę. Nors ir nesu tikinti, tačiau neišdildomą įspūdį paliko dvasia, tvyranti tarp žmonių, verkiančių, besimeldžiančių ar tiesiog stebinčių eisenas. Ta didybė ir šventumas užburtų kiekvieną.
Po savaitės vyksta taip vadinamoji Feria, kuomet ispanės persirengia spalvotomis suknelėmis, į plaukus įsisega gėles ir šoka Sevillanas, kažkas panašaus į flamenko, tik žymiai lengviau. Kiekvieną Ferios dieną šimtai išsipuošusių porų eina į atskirus privačius paviljonus šokti ir linksmintis. Viskas apšviesta ir visur skamba garsi muzika.
Nedarbo dienų yra daugybė, dažnai net universitete nebūna paskaitų, nes vyksta koks nors renginys, net galbūt ir nesusijęs su studijomis. Dažnai kyla klausimas: iš ko gyvena ispanai, kai turi tiek šventinių dienų ir pusę dienos nedirba (taip vadinamoji Siesta, kuomet viskas uždaryta, trunka nuo 14 val iki 17 val.)?
Nors lietuvišką maistą nukonkuruoti labai sunku, tačiau ispaniška virtuvė be galo skani. Pirmą kartą Sevilijoje paragavau Paellos (ryžiai su jūros gėrybėmis) ir gazpacho (šalta pomidorų sriuba). Netgi kyla minčių pasigaminti tai namuose:) Jų taip mėgstama Sangria yra populiari, tačiau taip pat populiarus yra Tinto de verano (šaltas vyno gėrimas), kuris man asmeniškai yra skanesnis. Žinoma, didelė vynų įvairovė leidžia kiekvienam atrasti tai, kas skanu.
Per tuos penkis mėnesius, praleistus Ispanijoje ir apkeliavusi visus jos pietus ir šiaurę, aš supratau, kad tai mano šalis. Grįžusi gal savaitę sapnuodavau Seviliją ir taip liūdna būdavo atsibudus už lango pamatyt apniukusį dangų ir nesišypsančius žmones.
Dabar, praėjus kuriam laikui, nebėra to skausmo lyg netekus artimo žmogaus, tačiau tvirtai žinau, jog nepraeis nei metai, o aš grįšiu į SAVĄJĄ Ispaniją, net jei ji ir nesusijusi su mano specialybe, net jei ir trumpam, bet tikrai sugrįšiu:)
Agnė
*********
Šis rašinys - konkurso „Mano Ispanija“ dalis. Dalyvauk ir tu!
