Arba gerąja fėja, kuri už gerus darbus ar šiaip norėdama vaiką pagirti bei paskatinti (kai tai daro trečias (svetimas) suteikia daugiau vertės) palieka kartais namuose saldumyną su rašteliu. Noriu paklausti: ar gerai leisti vaikui tikėti dantukų fėjom ar stebuklingom fėjom? Kas bus, kai jis supras, kad tai netiesa? Ar nebus tėvai jo akyse melagiai?
Suprantu, kad vaikystė turi būti vaikyste su gražiais prisiminimais, pasakomis, kuriomis tikėjome ir t.t. Tačiau ar pasakų elementų perkėlimas į tikrąjį vaiko pasaulį tikrai yra gerai? Kaip po kiek laiko teisingai jam priimtinai paaiškinti vaikui, kad viskas sugalvota ir netapti melagiu?
Atsako psichologė Vaida Platkevičiūtė
Mūsų šeimoje auga du maži vaikai, kurie šiuo metu klausosi, kuria ir gyvena pasakomis. Dėl to kaip dabar imsi ir praleisi stebuklingą, pvz. Joninių naktį, per kurią žydi papartis, nepatikrinus, ar tikrai taip yra. Tiesa sakant, dar nė karto neradom žydinčio paparčio, net žibančio jonvabalio ant jo, tačiau grįžti iš žygio papartyne, kuris dažniausiai vykta lietui pliaupiant, tuščiomis būtų taip liūdna ir nepasakiška. Dėl to vaikai visuomet randa miškinukų paliktus lauknešėlius smalsaujantiems ir ieškantiems mažyliams...
Tai yra gryniausias pramanas. Žinoma, kad vieną dieną vaikai supras, jog tie miškinukai, Kalėdų senelis, Velykė, pelytės, išnešančios dantukus ir paliekančios pinigėlius ar sapnus mezgančios Fėjos gyvena ne kur kitur, o jų tėvų širdyje. Kaip gerumo, saugumo, tikėjimo stebuklais idėjos. Kaip jungtis tarp vaikų ir suaugusiųjų pasaulio, per kurią mažas ir didelis patenka į akimirką, kai abu tiki pasaka.
Viena netikėtai sutikta, be galo šviesaus proto senolė man neseniai pasakojo apie savo susidūrimą su pasakomis. Pirmas jos klausimas buvo: "Ar žinai, iš ko kilęs žodis pasaka? Iš žodžio “pasakyti”. Išties šiuo metu yra pačių įvairiausių nuomonių, tyrimų ir pagrindimų šia tema.
Vieni bando sakyti, kad vaikams negalima meluoti, jų gąsdinti ir kurti netikras fantazijas. Kiti, prisipažinsiu ir aš, yra dideli jų gerbėjai. Bet kokiu atveju, jau pats žodis mums sufleruoja, jog pasakas verta sekti, jomis gyventi ir tikėti, jei turime ir norime jomis kažką pasakyti.
Vargu ar vaikai kada pajus buvę apgauti, jei per pasakų personažus mes jiems perduosime tvirtas, padedančias kurti, o ne griauti vertybes; tikėjimą paslaptimi; gebėjimą aiškiai atpažinti gėrį nuo blogio ir troškimą visu tuo dalintis su kitais. Visgi tie žmogeliai iš pasakų išties turi būti gyvi. Ne šiaurėje, ne miške, ne kažkur danguje. Kad vaikai nesijaustų apgauti fėjų, miškinukų ir Kalėdų senelio, idėjos turi būti gyvos mūsų, suaugusiųjų širdyje.
Ir pabaigai, aš pasitikiu pasakomis ir niekada jų nebandau pakeisti, supaprastinti ir sušvelninti. Mėgstu ir atgijusius bei vaikų atgaivintus nepažįstamuosius kasdienybėje. Visgi vaikams stengiamės dovanas ir gerus darbus daryti ir mes patys. Kad neatrodytų, jog geriems darbams reikia Kalėdų senelio ar fėjos priedangos. Net jei jie ir susilaukia didesnio susidomėjimo.
Pasakų bendrystėje su jumis...
Vaida
******
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
