Tikrindavo žinutes, kam skambinu, su kuom bendrauju. Kuo daugiau bandžiau įrodinėti, kad viskas yra ne taip, santykiai tik dar labiau blogėjo. Paskui užkliuvo mano draugai, giminės ir artimieji. Sutikau su visomis sąlygomis. Tiesą sakant, nesutikau, o tiesiog pavargau nuo nuolatinių barnių ir nesutarimų, ir tiesiog buvau priversta sutikti. Ir taip atsitiko, kad pas mane nebegali niekas ateiti: nei draugai, net mano patys artimiausi žmonės. Jeigu bendraujame, tai tie žmonės yra tik iš jo pusės. Tiesa, dabar išvis su niekuo nebendraujame.
Ir man atrodo, stengiasi, kad aplamai jokio bendravimo nebūtų. Tik nesuprantu, ar artimuosius savo bando apsaugoti nuo manęs. Jeigu bandau kažką paklausti, užmegzti pokalbį, kontaktą, tai atkerta, o kodėl tau rūpi mano reikalai. Nieko nesipasakoja, viską slepia nuo manęs. Šiaip dažniausiai net nežinau, ką jis veikia ir kaip praėjo diena. Mes su vaiku esam visada vieni. Yra darbas ir namai, praktiškai niekur neišeiname. Jau net nebėra apie ką pasikalbėti.
Buvo be galo skaudu ir labai dėl to išgyvenau. Apie mūsų nesutarimus ilgai nuo visų slėpiau, o vyras mėtėsi kaltinimais, kad aš visiems skundžiuosi. Ir vėl ta pati istorija. Kuo daugiau bandžiau įrodinėti, kad viskas yra ne taip, santykiai tik dar labiau blogėjo. Baigėsi tuo, kad žmonės pradėjo pastebėti mano liūdesį, kad aš visada viena su vaiku. Ir, žinoma, taip ilgiau tęstis negalėjo, turėjau pasikalbėti, išsipasakoti, išsiverkti.
Nebūčiau susapnavusi net baisiausiame savo košmare, kad be visų šių įvykių, mane dar ir filmuoja. Nufilmavo tuo metu, kai susikaupęs pyktis ir širdgėla išsiliejo per kraštus. Ne tik nufilmavo, bet ir parodė savo mamai, broliui. Atsitiko taip, kad aš dar ir kalta likau. Susidėjau tada daiktus ir išėjau, paskui grįžau...Vėl išėjau, ir vėl grįžau... Ir atsitiko baisus dalykas, nežinau, kas su manim darosi...
Esu nuolat paskendusi liūdesyje, vis grįžtu į praeitį ir apie tai nuolat galvoju, išgyvenu ir nuolat verkiu. Santykiai taip pat nesikeičia. Manau, kad esu filmuojama nuolat. Jaučiu, kad esu visiškai išsekusi: nuolat esu pavargusi, noriu miego, nebegaliu dirbti, nenoriu bendrauti. Tik nesuprantu, ar aš baigiu išprotėti, ar su mano vyru yra kažkas negerai. Baisiausia, kad jis nesupranta, kad visi šie jo veiksmai mane be galo skaudina.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI SUTUOKTINIS VEDA IŠ PROTO
Yra toks graikų mitas apie deivę Persefonę. Linksma ir nerūpestinga mergina žaidė pievoje, ir štai Dzeuso prikalbėtas ją pagrobė požemių valdovas Hadas. Išprievartavo ir privertė tapti jo žmona. Ji tapo mirusiųjų karalystės karaliene. Hadas nenorėjo, kad Persefonė priklausytų dar kam nors, todėl jo sargai budriai saugojo išėjimą į žemę.
Požemyje Persefonė galėjo tik gilintis į mirusiųjų karalystės paslaptis, tačiau negalėjo nei matyti saulės, nei turėti draugų ar draugių. Jos motina Demetra labai liūdėjo savo dukros - liūdėjo taip, kad žemėje įsiviešpatavo amžina žiema. Tuomet Dzeusas persigalvojo ir nusiuntė į požemį savo pasiuntinį. Persefonė galėjo sugrįžti, be klastingas vyras prikalbėjo ją suvalgyti užburtų granato sėklų. Burtai privertė ją apriboti savo laisvę ir mėgautis ja tik pusę metų - tuo metu žemėje prasideda šiltas sezonas ir viskas sužydi. Tačiau kiekvieną rudenį Persefonė priversta grįžti į požemį. O žemėje prasideda žiema.
Manau, jūs gerai suprantate šios herojės savijautą. Ir taip pat turite viltį, kad kažkas išvaduos jus iš santuokos, kurioje matote tiek daug tamsos:
pavydų, įtarų vyrą;
neturėjimą draugų, draugių, pramogų;
nuovargį ir išsekimą;
liūdesį ir pyktį;
išėjimus ir sugrįžimus į požemių karalystę;
tamsios nevilties periodus.
Tačiau ar jūs atkreipėte dėmesį į vieną skirtumą: Persefonė aiškiai užburta, o jūs - lyg ir ne!
Galima netgi pasakyti, jog tam tikra prasme jūs pati renkatės būti savo vyro įkalinta, o jei ir išeinate, tai sugrįžtate, tarsi iš tiesų jus veiktų užburianti jėga. Ar jūs ją vadinate meile ir prisirišimu? Kas tos granato sėklos, kurių jūs suvalgėte?
Aš galiu tik spėlioti: greičiausiai tai ne sėklos ir ne meilė, o jūsų sielos apribojimai. Ir įkalino jus greičiausiai ne vyras (feodalizmo laikai praėjo). O įkalinote jūs save pati savo proto pagalba, o būtent - įsitikinimais. Įsitikinimai šie man tiksliai nežinomi, tačiau panašu, kad jie vadinasi „prieraiši meilė gražioje santuokoje“ ir yra štai tokie:
nesitikėk geresnio vyro, bijok vienatvės, taigi, džiaukis tuo, ką turi - iš čia kyla „vėl išėjau, ir vėl grįžau“;
nekonfliktuok su sutuoktiniu, „glaistyk kampus“, štai iš kur kyla jūsų „sutikau su visomis sąlygomis“;
imkis atsakomybę už santykius, šeimos klimatas - ne vyro, o žmonos rūpestis - iš čia jūsų „atsitiko taip, kad aš dar ir kalta likau“;
netaisyk savo padėties, o išgyvenk ją iki pat dugno - iš čia „esu nuolat paskendusi liūdesyje, vis grįžtu į praeitį ir apie tai nuolat galvoju, išgyvenu ir nuolat verkiu“;
neturėk aiškios nuomonės, lauk, kol ją tau suformuluos protingesnis ir stipresnis žmogus - iš čia „nesuprantu, ar aš baigiu išprotėti, ar su mano vyru yra kažkas negerai. Baisiausia, kad jis nesupranta, kad visi šie jo veiksmai mane be galo skaudina“.
Taigi jūs užbūrėte save ne vyro beprotyste, o kaip tik savo proto įsitikinimais. Jūsų protas atėmė iš jūsų meilės sau ir vyrui meilę sau, draugėms, atėmė žaismingumą, savęs realizaciją ir laisvę. Bent jau jūs neturite savo prote kitokių - aiškių taisyklių, kodėl vertėtų išlaikyti privačią erdvę, laisvę, draugių ratą. Ir, žinoma, kad protas skatina tik pasyvų kentėjimą; ir štai jūsų siela vis labiau ir labiau pereina į klasikinę, graikų mite aprašomą būseną.
Užuot būdama spontaniška ir besikeičianti, jūs labai tvarkingai atliekate „aukos“ vaidmenį, o vyras - „persekiotojo“. Būsenos darosi nusakomos, personažai - atpažįstami. Ką čia būsena - čia visas gyvenimo scenarijus išaiškėja! Pagal jį jūs turite ilgai kentėti, na, gal pačioje „pjesės“ pabaigoje dar su priekaištu pasakyti: „Pažiūrėk, į ką aš dėl tavęs tapau panaši! Kiek aš per tave atkentėjau! Kiek dėl tavęs paaukojau! Ir kas man už tai?“
Jeigu jūs atpažįstate save šiame mite ir šioje „pjesėje“, pagalvokite, ar jūs norite toliau joje vaidinti. Jeigu jūs ignoruosite šį klausimą ir patetiškai paklausite: „O tai kas man dar belieka?“, jei imsite vardinti ilgą sąrašą priežasčių, dėl kurių visai tai vyksta, jei labai įtikinamai ir protingai įrodysite, kodėl šiuo metu negalite nieko pakeisti, nes viską išbandėte - tokiu atveju aš pakartosiu „AR NORITE JŪS TOLIAU VAIDINTI ŠIOJE PJESĖJE?“
Ir šį klausimą aš kartosiu tol, kol užuot aiškinusi, KODĖL jūs joje vaidinate, jūs atsakysite, AR NORITE joje vaidinti. Nes padėti žmogui, kuris tik kenčia ir skundžiasi, negalima. Jei jau žmogus jaučia poreikį kentėti ir skųstis, tai jo teisė. Tačiau pasitaiko, kad kenčiantis žmogus kentėti nebenori. Tuomet jam galima ir patarti, ir padėti.
Taigi jums rūpi išėjimas iš proto. Jūs bijote iš jo išeiti.
O aš jums sakau - išeikite iš jo kuo greičiau! Jūsų protas - sąlygotas, įtakotas, užburtas ir užprogramuotas amžinos aukos - deivės Persefonės gyvenimo istorijos. Meskite šį protą šalin ir eikite į laisvę. Nebijokite, prieš jus tai padarė tiek daug moterų, kad iš jų gimė net tokios populiarios knygos kaip „Atsisveikinimas su aukos vaidmeniu“ ir „Moterys, kurios myli per stipriai“. Tik pakartosiu: meskite ne vyrą, o meskite sąlygotą protą.
Beje, ir jums, ir jūsų vyrui, ir jūsų vaikui, žinoma rūpi kitas klausimas: o kas tuomet jūsų laukia? Ar psichiatrinė ligoninė, ar tiesiog skyrybos, ar kokia nors neištikimybė?
Visa tai būtų naujas beprotiško proto apsisukimas. Ne, išeiti iš proto geriausia ne ten, kur yra kitokių beprotysčių, o kitur - į sielos ramybę. Į tokią jūsų sielos vietą, kurios nepasiekia jokie scenarijai.
Sėkmės
Olegas Lapinas
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
