„Manęs neregistruoja darbo birža. Esu neįgali, bet darbinga. Galiu ir tikrai turiu ką pasiūlyti darbo rinkai“, – sako mergina. Liepą parengusi peticiją ir išsiuntusi ją Vyriausybės peticijų komisijai, Ieva siekia, kad 20 proc. bei mažesnį darbingumo lygį turintys neįgalieji galėtų ne tik įsidarbinti, bet ir dirbti visą darbo dieną.
Lyginti neteisinga
„Aš turiu judėjimo negalią, bet mano galva veikia šimtu procentų. Negaliu dirbti absoliučiai visų darbų, tačiau ir daugelis sveikųjų to negali. Užtat pajėgiu visas aštuonias valandas dirbti protinį darbą. Jeigu mano darbingumas būtų toks pat kaip neįgalumas, nesugebėčiau baigti universiteto“, – sako Ieva ir pastebi, kad kai tik pasikeitė įstatymas ir vietoj neįgalumo grupės pradėta nustatyti darbingumą, nemažai neįgaliųjų, atsidūrusių panašioje situacijoje, emigravo į užsienio šalis, kur sėkmingai dirba pagal įgytas specialybes.
Šiandien dažnai kalbama apie neįgaliųjų integraciją į visuomenę. Tačiau būtent šis įstatymas, draudžiantis neįgaliajam dirbti, Ievos pastebėjimu, neleidžia nei socializuotis, nei realizuoti savęs: „Nors tau tik dvidešimt, nebelieka nieko kita, kaip tik senti ir gulėti ant lovos priešais televizorių.
Išleisti tokio amžiaus žmogų į pensiją prilygsta socialinei žmogžudystei. Ką draugams ar sutiktiems žmonėms gali pasakyti apie savo veiklą, užimtumą? Kai visi eina į priekį, tu esi priverstas likti tam tikrame lygmenyje.“
Mergina prisimena, kaip kartą savo neįgalios kambario draugės prieš egzaminą paklausė, ar ši jam jau mokosi. Ji atsakė, kad ne, ir pridūrė: kam mokytis, vis tiek dirbti neleis. Paklausta, kodėl, jos manymu, neįgalieji mokosi, draugė atsakė: nes neturi ką daugiau veikti.
Lengvatos apsunkina
Ievos pastebėjimu, pradėta neįgaliųjų integracija sustojo pasiekus universiteto lygmenį. Beje, anksčiau į universitetus neįgalieji galėjo įstoti lengvatine tvarka. Atrodytų, tai pagalba neįgaliam žmogui.
„Tačiau daugelis pradeda manyti, kad diplomą gauni vien todėl, jog esi neįgalus. Prisimenu, kaip kartą su vienos mokyklos direktoriumi tariausi dėl galimybės atlikti praktiką. Vienas pirmųjų jo klausimų buvo, ar aš laikiau egzaminus. Dauguma neįgaliųjų gali jų nelaikyti ir vis tiek gauti diplomą. Kai pasakiau, kad egzaminus laikiau, su manimi kalbėjosi kitaip. Priešingu atveju būčiau tikrai išgirdusi: brangioji, nepyk, bet tu negali dirbti, nes nemoki“, – prisimena Ieva.
Kitais metais bakalauro studijas baigsianti mergina planuoju dar metus studijuoti magistratūroje. Tačiau tam, kad įstotų į norimą specialybę, jai būtina dvejų metų darbo patirtis. Nemažai įvairių pažymėjimų iš tarptautinių projektų turinti Ieva abejoja, ar vien jų užteks norint studijuoti.
Vietoj atlyginimo – labdara
I. Lolat kritiškai vertina ir įvairias integracijos programas, pagal kurias dažnai įdarbinami neįgalieji: „Neįgalieji darbinami tik tol, kol jų darbo vietos subsidijuojamos valstybės. Tačiau pasibaigus subsidijai, neįgalieji kaip darbuotojai tampa nereikalingi.
Žinoma, įgauni tam tikros darbo patirties, daug patrauklesnis tampa tavo CV. Tačiau juk iš esmės tave įdarbino ne todėl, kad kažką moki, baigei universitetą ar turi reikalingų kompetencijų, o tik dėl to, jog esi neįgalus. Tau buvo mokamas ne atlyginimas už padarytą darbą, o teikiama labdara. Daugelis neįgaliųjų iš tiesų turi, ką parduoti darbo rinkoje.
Nesąžininga neleisti jiems to padaryti. Toks požiūris tik skatina būti neįgaliam ir išlaikomam valstybės, o ne stengtis atsitiesti, būti stipresniam.“
Ieva prisipažįsta visiškai nenorinti būti valstybės išlaikytine. Jos siekiai kur kas didesni: užsidirbti ir savo pavyzdžiu parodyti vaikams, kad svarbiausia – ne laukti kitų malonės, o būti pačiam darbščiu žmogumi.
Pažeidžia įstatymus
Ieva pagal tarptautinę „Erasmus“ programą pusmetį stažavosi Maltoje, kur sėkmingai įvykdė projektą, naudingą visai šaliai. Būtent ten ji pirmą kartą įsitikino, kad gali dirbti visą darbo dieną.
„Grįžusi kartą susitikau su vienu žinomu Lietuvos poetu prie puodelio kavos. Išsikalbėjome. Jis ir pasiūlė parengti peticiją. Pirmiausia kreipiausi į pažįstamą teisininką. Jis pastebėjo, kad sulyginant darbingumo ir neįgalumo lygius pažeidžiamas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (2010-04-29), kuriame darbingumo lygis įvardijamas kaip „asmens pajėgumas įgyvendinti anksčiau įgytą profesinę kompetenciją ar įgyti naują profesinę kompetenciją arba atlikti mažesnės profesinės kompetencijos reikalaujančius darbus“.
Taip pat pažeidžiamas ir Neįgaliųjų teisių konvencijoje (2009-11-06) pateikiamas punktas, nurodantis „skatinti neįgaliųjų įgūdžių, pasiekimų ir gebėjimų pripažinimą ir jų indėlio darbo vietoje bei darbo rinkoje pripažinimą“. Tačiau teisininkas įspėjo: situacija sudėtinga. Prašau leidimo dirbti, bet kažin kiek neįgaliųjų tuo pasinaudos. Labai dažnai dirbti besiveržiantieji neįgalieji Lietuvoje nesulaukia artimųjų supratimo ir palaikymo“, – pastebi Ieva ir priduria, kad dažniausiai daugelis pamoka papildomų pinigėlių, kad gautų kuo didesnį nedarbingumo procentą, o kartu – ir didesnę pašalpą.
Kartais tokiu būdu jas gauna netgi negalios neturintys žmonės. Mergina įsitikinusi – dėl išlaikytinių psichologijos reikia kentėti norintiesiems dirbti. Baigusi studijas, Ieva norėtų likti Lietuvoje, bet jeigu negalės dirbti, ji pasiryžusi savo įgūdžius realizuoti užsienyje.
Dirba masažuotojais
Kiek geresnę situaciją Lietuvoje išgyvena neįgalieji, kuriems nustatomas didesnis darbingumo lygis. Aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko pirmosios pavaduotojos Ramunės Balčikonienės teigimu, neregiams paprastai nustatomas iki 25 proc. darbingumo lygis, labai silpnai matantiems silpnaregiams – 30–40 proc.
„Iki šiol Lietuvoje įdiegta labiausiai neregiams tinkama profesija – masažuotojo. Ne mažiau nei 120 neregių masažuotojų sėkmingai darbuojasi visoje šalyje. Kuriasi masažo salonai, kuriuose dirba vien neregiai masažuotojai ir klientų jiems tikrai netrūksta. Ypatingas rankų jautrumas, gebėjimas subtiliai liesti ir daug sužinoti vien prisilietimais – tai savybės, kurios neregius išskiria iš kitų masažuotojų“, – sako R. Balčikonienė ir vardija kitas neregių mėgstamas profesijas: – Muzikantai, dainininkai, rašytojai, taip pat – teisininkai ir programuotojai – neregiai puikiai naudojasi kompiuteriais, kuriuose įdiegta programinė įranga, paverčianti tekstą garsu (kitaip tariant, balsu perskaitanti tai, kas rašoma ekrane).
Pirmininko pavaduotoja pastebi, kad kai kurie neregiai gabūs amatams, pragyvenimui užsidirba pindami krepšius, gamindami molio dirbinius. Kitos neregių mėgstamos profesijos – socialiniai darbuotojai, pedagogai. Pasirinkusieji šias profesijas paprastai dirba su likimo draugais, ugdydami juos ne tik savo žiniomis, bet ir asmeniniu pavyzdžiu.
