Europos humanitarinio universiteto (EHU) Plėtros ir tarptautinių ryšių prorektoriumi tapęs D. Udrys džiaugiasi naujomis pareigomis ir aktyviu socialiniu gyvenimu Vilniuje. Jis mano, kad Lietuvos sostinėje yra viskas, ko gali norėti civilizuotas europietis.
– Kodėl nusprendėte apsigyventi Lietuvoje?
– Mane ypač sudomino EHU pasiūlytas darbas. Visos mano karjeros leitmotyvas yra padėti žmonėms įgyti geresnį išsilavinimą ir supratimą to, kas vyksta aplink juos. Šią misiją aš vykdžiau dirbdamas Laisvosios Europos radijo lietuviškoje redakcijoje, Pilietinio švietimo centre Los Andžele. Taip pat su tikslu padėti baltarusių jaunimui įgyti išsilavinimą, kurio jie savo šalyje negali įgyti dėl visiems žinomų priežasčių, atvykau į Lietuvą.
– Tačiau apsisprendžiant, kur gyventi, matyt, lemia ne tik darbas. Kaip atvykdamas įsivaizdavote gyvenimą Lietuvoje ir kokį jį radote?
- Laimei, tėvai mane išauklėjo lietuviška dvasia, čia jaučiuosi gerai, nesijaučiu svetimas. Esu daug sykių lankęsis Lietuvoje, ne vienas iš mano ankstesnių darbų vienaip ar kitaip buvo susijęs su Lietuva.
Čia turiu giminių ir draugų, kurie pataria, pamoko, kai reikia. Esu dėkingas, kad turiu galimybę gyventi Lietuvoje.
– Dažnai išeivijos lietuviai idealizuoja Lietuvą, o atvykę nusivilia, kad viskas ne taip, kaip įsivaizdavo.
Aš manau, kad labiausiai tokiomis svajonėmis gyveno mano senelių karta. Mano tėvų karta jau buvo realistiškesnė, žinoma, šiek tiek perėmusi idealizmo iš savo tėvų. Tačiau santykis su Lietuva buvo realistiškesnis.
Jie man perdavė lietuviškos kalbos įgūdžius, supažindino su lietuviška kultūra, siuntė į šeštadieninę mokyklą. Po kelerių metų pradėjau lankyti ir baigiau neakivaizdinę lietuvių mokyklą.
Gyvas ryšys su Lietuva atsirado maždaug nuo tada, kai man buvo16 metų, tada mokiausi Vasario 16 gimnazijoje ir pirmąsyk apsilankiau Lietuvoje. Nuo tada dažnai lankydavausi Lietuvoje, bent kartą per dvejus metus, o kartais ir dažniau.
– Lietuvoje nuogąstaujama, kad emigravę lietuviai nepuoselės savo vaikų lietuviškumo. Jūs esate pavyzdys to, kad gali būti ir kitaip. Kaip manote, ko reikia, kad lietuviai norėtų ugdyti savo vaikų lietuviškumą?
Kol vaikai yra nedideli, labai svarbu, kad jie bendrautų ir susidraugautų su kitais lietuviais, tuomet kalbos įgūdžiai natūraliai atsiranda ir išlieka.
Be to, išeivija nežinojo, kaip lietuviškai pavadinti įvairias naujoves, pavyzdžiui, susijusias su kompiuteriais, nes negalėjo turėti ryšio su Lietuva.
Žinoma, dabartinė emigrantų karta jie turės galimybę savo vaikus į Lietuvą atsiųsti dažniau, tuo metu mes neturėjome tokios galimybės.
– Bet ar dabartiniai emigrantai norės tai daryti?
Manau, kad norės. Jų namai ir jų Tėvynė yra Lietuva. Kol neatsirado karta, kuriai Tėvynė yra kita šalis, tol yra ryšys. Kai antra ar trečia karta gimsta užsienyje, jeigu nėra sąmoningai stengiamasi išlaikyti ryšį su šalimi, iš kurios kilo tėvai ir seneliai, tada pradeda blėsti tautinis ir kultūrinis ryšys.
– Apskritai Lietuva yra labiausiai emigruojanti šalis Europoje. Kaip manote, kokios yra to priežastys?
Kai gyvenau Los Andžele, žmonės man minėjo įvairius dalykus. Jie turi tam tikrų nuoskaudų Lietuvos atžvilgiu. Aš manau, kad dauguma jų čia liktų, jei galėtų rasti tenkinantį darbą, kuris leistų gyventi patogiai, neskurstant, realizuoti savo profesines svajones.
Žinoma, nebūtinai kitose šalyse jie tai randa. Tačiau yra susidariusi nuomonė, kad Lietuvoje tokių galimybių yra mažiau nei, pavyzdžiui, JAV.
Taip galvodami žmonės išvyksta ir užsibūna svetur. Ar taip iš tiesų yra, galbūt netgi yra mažiau svarbu nei faktas, kad žmonės taip jaučiasi.
Reikėtų panagrinėti, kodėl jie taip jaučiasi, kodėl jie čia nesijaučia savi ir mylimi. Galbūt aplinka čia jiems atrodo mažiau draugiška nei kitur.
Kita vertus, galbūt mes esame į labai tolimus horizontus žvelgianti tauta ir galbūt tai nėra pats blogiausias dalykas. Aš manau, kad medalis turi dvi puses ir vienareikšmiškai emigracijos vertinti negalima.
– Kas, Jūsų nuomone, laukia Lietuvos, jei emigracijos banga neslūgs?
Priklauso nuo to, kaip mes apibrėžiame Lietuvą. Ar tai yra žmonės, vieta ar žmonės ir vieta.
– O kaip reikėtų apibrėžti Lietuvą?
Man daugiau tai yra žmonės, bet, žinoma, vieta nėra nereikšminga. Žmonės yra svarbiausias aspektas, jeigu rasime savyje kažką, kas mus jungia, kodėl mums vertėtų palaikyti ryšį, tada jis išliks.
– O kas mus jungia?
Daug kas pirmiausiai mini kalbą. Taip pat yra tokios šalys kaip Airija, kur iš kartos į kartą perduodamas pasididžiavimas, kad žmogaus šaknys yra airiškos. Pavyzdžiui, JAV daug airių švenčia savo šventes ir didžiuojasi airiškumo elementais ar bent jau tuo, kaip airiškumas yra apibrėžtas Amerikoje. Taip pat kai Airijoje vyko ekonomikos bumas, daug žmonių iš trečios ar ketvirtos kartos „grįžo“ į Airiją.
Matyt, jie kraustėsi ne vien dėl to, kad jiems buvo pasiūlytas darbas, bet turbūt ir dėl to, kad su šia šalimi sieja kažkoks ryšys.
Žinoma, globalizacijos sąlygomis tie ryšiai silpnėja, bet tai nereiškia, kad jie turi pradingti.
– Jeigu kalbėtume apie Lietuvą, kaip vietą, iš kurios išvažiuoja žmonės. Kas jos tuomet laukia ir ką daryti, kad žmonės grįžtų?
Mano nuomone, svarbiausia – žmogiškieji ryšiai. Valstybė gali šiek tiek prie to prisidėti, pavyzdžiui, remdama lietuvių kalbos mokymą užsienyje, suteikdama galimybes mažiau lėšų turintiems žmonėms susipažinti su Lietuva.
Pavyzdžiui, Izraelis suteikia galimybę nemokamai aplankyti šalį kiekvienam jaunam žydiškos kilmės žmogui. Nebūtinai Lietuva šiuo metu turi tam lėšų, bet galima būtų galvoti apie ką nors panašaus.
Aš žinau, kad JAV lietuvių bendruomenė yra sukūrusi stažuočių programą užsienyje gyvenantiems ir besimokantiems lietuviams. Nemažai jų yra Lietuvoje šią vasarą. Puikus sumanymas.
Į Lietuvą atvažiavę žmonės pamato, kad čia galbūt yra daugiau galimybių, nei jie manė ir mažiau blogybių nei tikėjosi. Šiais laikais jauni žmonės ieško galimybių realizuoti save ir nereikia jų už tai smerkti. Reikia su jais palaikyti draugišką ryšį, kad jie Lietuvą prisimintų kaip vietą, kurioje gera būti.
– Tačiau kaip padaryti, kad čia būtų gera?
Būkime geri ir draugiški vieni kitiems.
– Jūs paminėjote draugiškumą. Pats užaugote JAV, kurios garsėja demokratiškumu ir tolerancija. Tuo metu tarptautinių organizacijų tyrimai rodo, kad Lietuva yra nepakanti šalis. Kaip manote, kur yra to priežastys?
Tai yra apibendrinimas. Ar tikrai dauguma žmonių yra tokie nepakantūs, ar yra tam tikros grupės, kurios garsiai šaukdamos ir reikšdamosis neigiamai mus nuspalvino?
Aš manau, kad Lietuvoje yra daug tolerantiškų žmonių. Galbūt esame linkę nesivelti į konfliktą su netolerantiškais žmonėmis ir vyrauja nuostata „duok durniui kelią“.
Tai nevisada blogai, tačiau pradėjo reikštis grupės, kurių pasisakymai sukelia tam tikrą netolerancijos atmosferos pavojų ir kitaip atrodantys, kitaip mąstantys ar gyvenantys žmonės gali pasijusti čia nepageidaujami. To, manau, mes nenorėtume.
Todėl į kraštutinius netolerantiškus pasisakymus reikia reaguoti ir pasakyti, kad esame prieš juos.
Pavyzdžiui, kiek suprantu, Kovo 11-osios eitynėse ne visi buvo skinai, tačiau skinai jas užkrėtė savo neapykanta, o kiti dalyviai neatsiribojo nuo jų.
Galbūt tie, kas su jais nesutiko, nežinojo, kaip pasielgti tokioje situacijoje, bet būtų labai gaila, jei lietuvių tautinė saviraiška ir patriotizmas būtų užkrėsti tokiomis nuostatomis, kurios buvo reiškiamos šios eitynėse. Tyla tokiu atveju gali būti interpretuojama kaip pritarimas.
Man yra sunkiai suprantama, pavyzdžiui, kas sutrukdė politikams greičiau pasisakyti šiais klausimais, nes jie vis dėlto yra mūsų visuomenės vadovai.
– Kaip apibūdintumėte Vilnių žmogui, kuris neįsivaizduoja, kur yra šis miestas?
Pavyzdžiui, Los Andželas yra labai didelis miestas ir tikimybė, kad gyvensi šalia savo pažįstamų, yra mažesnė. Mano draugai buvo išsibarstę po visą miestą ir tam, kad galėtume susitikti, reikėjo daugiau planavimo. Atsitiktinių susitikimų būdavo labai mažai, nes atstumai yra per dideli.
Lietuviai labai sparčiai žengia į priekį, miestas plėtojasi į gerąją pusę. Žinoma, visi miestai turi savų problemų ir niekur nėra tobulybės, tačiau kai palygini su tuo, kad buvo prieš 10 metų, tai šiandien yra lyg diena ir naktis.
Galiu tvirtai pasakyti, kad Vilniuje yra viskas, ko galėtų norėti civilizuotas europietis.
– O kaip apibūdinate Lietuvą?
– Lietuva yra lietinga šalis, kurioje labai daug vandens pramogų: daug ežerų, upių. Taip pat Lietuvą apibūdinu kaip gana jaukią šalį, kurią galima aplėkti per kelias valandas. Joje yra daug gražaus kultūrinio paveldo. Mane asmeniškai labai domina Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Lietuvos-Lenkijos Respublikos laikų paveldas. Mokydamasis apie tai vis labiau vertinu tai, ką čia matau ir atrandu.