Kulinaras mirė. Tegyvuoja siuvėjas!
-Baigęs 8 klases gimtajame Astrave (Baltarusija), mokslus tęsiau Vilniuje. Stojau į tokį kulinarijos technikumą. Tik vienas komisijos narys man sako: “Čia maža stipendija, matau, nepragyvensi. Geriau aš tave pristatysiu vienam siuvėjui – jam mokinio reikia. O ir mokės ten geriau”. Taip netapęs kulinaru, atsidūriau siuvėjo B.Šteimano globoje (“Niekas nepmokė siūti? Tai gerai – nesugadintas esi”). Puikus tai buvo žmogus ir specialistas: tikro prieškarinio “sukirpimo”.
-Ir kiek gi tęsėsi jūsų kelias iš pameistrių į meistrus?
-Ilgai. 16 metų pirmąkart rimtai paėmiau adatą. Tik 30 pasijutau meistru. Šiaipjau mokytis šio amato reikia mažiausiai 6 metus: kol imi profesionaliai jausti medžiagą, liniją ir iš karto supranti, ko nori klientas. Čia būtinas suderinamumas: siuvėjas žino, ko nori klientas, pastarasis žino, ką gali siuvėjas. Kitaip bus nepatenkinti abu.
-Ką jūs patariate savo klientams?
-Tik kokią medžiagą bei kokį fasoną rinktis. O, pavyzdžiui, spalvos – niekada. Čia jau kiekvieno individualus skonis.
-O ar bandėte kada nors suskaičiuoti kiek jau beveik per pusšimtį metų pasiuvote kostiumų, paltų, smokingų, frakų, sutanų?
-Manau, bus gerokai per du tūkstančius.
-Ne kartą girdėjau, kad siuvėjas turi būti puikiu psichologu. Ar tai tiesa?
-Be abejo. Siuvimas – tai bendravimas, mokė mane B.Šteimanas. Vienas nori laisvų, krintančių rūbų, kitas nori atrodyti kaip nulietas. Suprasti ir įtikti kiekvienam – meistro pareiga. Mokytojas man nuolat kartodavo: “Geras žmogus – geras klientas, blogas žmogus – blogas klientas”.
-Paaiškinkite prašau.
-Paprastai turtingam eilinis naujas kostiumas – smulkmena. Nei skiria tam kiek dėmesio, nei vertina meistro triūsą. O vidutinių pajamų žmogui siūtas kostiumas – kaip šventė.
Ateljė be iškabos
-Nemažai vilniečių tarybiniais laikais žinojo Algirdo gatvėje esančią siuvimo ateljė be iškabos, kurioje siuvosi rūbus visi to meto “ponai”. Jūs ten ir dirbote?
-Ir dirbau, ir tebedirbu. B.Šteimanas buvo tikras meistras, karo vėjų nublokštas nuo apkasų kasimo į tuometinę Lietuvos TSR atstovybę Maskvoje. Tad jau nuo karo metų pas jį siuvosi visi respublikos tarybiniai vadai ir vadukai. Taip palaipsniui šiai klientūrai ėmiau siūti ir aš. O mano mokytojui išvykus į Izraelį, neužilgo tapau pagrindiniu siuvėju minėtoje ateljė. Vien meistrų – siuvėjų mano žinioje buvo 10.
-O ką gi darydavote jūs?
-Tik pamatuodavau ir sukirpdavau. Siūdavau namuose. Kas vakarą – iki paryčių. Visiems: tiems funkcionieriams, kurie buvo ‘per maži” praverti išganingosios ateljė duris, menininkams (meistro buto sienas puošia S.Krasausko litografijos), ir...kunigams. Šiems siuvau ypač daug. Kunigai kaip ir partiniai sekretoriai – išvaizdžiai norėjo atrodyti.
-Kas gi per laimingieji tais laikais “oficialiai” ten siuvosi?
-CK sekretoriai, skyrių vedėjai bei ministrai – su šeimomis, žemesnio rango funkcionieriai – tik sau ir žmonai. Bet patys suprantate, kas nepatekdavo pro duris Algirdo gatvėje, vakare belsdavosi į mano buto duris. Tad tarybinais laikais man miegoti 3-4 valandas buvo kasdienybė. Tai ne dabar, kai per mėnesį tik 2-3 kostiumus pasiuvu. Ir amžius, ir sveikata jau ne ta.
Klientūra anų laikų ...
-Apibūdinkite anų laikų jūsų žymiausią klientūrą.
- LKP pirmasis sekretorius A.Sniečkus buvo labai tolerantiškas – ir mados, ir pamatavimų atžvilgiu: “Yra didesnių rūpesčių už šiuos”. LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas J.Paleckis tais laikais buvo tikras džentelmeniškumo įsikūnijimas: ir apranga, ir elgesiu. Labai gerai jautė ir madą, ir tai, kas jam tinka. LTSR Plano komiteto pirmininkas A.Drobnys, LKP CK sekretorius L.Šepetys buvo tikri pedantai: viskas turi būti iki paskutinės smulkmenos ir – sutartą valandą. A.Sniečkaus “įpėdinis” P.Griškevičius jokių ypatingų reikalavimų nekeldavo, bet jau jo žmona... Pati prižiūrėdavo, kad medžiagos rietimas, iš kurio jau atkirpta medžiagos “pirmojo” kostiumui, iškeliautų kuo toliau į provinciją. Atseit, sostinėje tik vienas toks kostiumas būti tegali! Bet neretai ir Vilniuje, ir rajonuose šalia P.Griškevičiaus atsirasdavo “antrininkai. Gerai, jei šalia nebūdavo jo antros pusės...
-A.Zingeris pokalbyje su juo pasakoja, kad Politinio biuro “vaikinai”švarkus matuodavosi pakėlę rankas: juk sėdint kostiumo pečiai pakyla. O įvairiuose prezidiumuose šie žmonės prasėdėjo pusę savo gyvenimo. Ar jų “kolegos” Vilniuje taip pat švarkus matuodavosi?
-Ne, rankų niekas nekilnodavo. Bet kostiumams funkcionieriai rinkdavosi sunkios, geros vilnos audinius. Mat ilgai sėdint tokia medžiaga gerai sugeria prakaitą, o atsistojus – neatrodo susiglamžius.
-Kaip jūs, esant “geležinei uždangai”, gaudėtės mados vėjuose?
-Kaip įmanydami. Be to, padėdavo B.Šteimanas: iki pat savo mirties siuntė man madų žurnalus. Visus juos išsaugojau. Štai matote, kokie buvo panašūs į dabartinius kostiumai 1974 metais. Panašiai kas tiek laiko mada ir kartojasi. Tik dabartinių švarkų siauresni atvartai bei platesni pečiai. Be to, dominuoja lygios, o ne languotos medžiagos.
...ir šių dienų
-Jau minėjote, kad A.Brazauskas pas jus siuvasi jau per 30 metų. Tikriausiai per tą laiką jau perpratote vienas kitą?
-A.Brazauskas mano ar savo dėka susiformavo gerą rūbų skonį: griežtos linijos (laisvai krentančių rūbų nemėgsta), ramios – dažniausiai mėlynos ir pilkos – spalvos. Šviesių spalvų premjeras per daug nemėgsta. Be to, jis pats visada puikiai prie kostiumo priderina kaklaraištį.
-O kiti iš dabartinių, esančių “viršūnėse” ar šalia jų?
-V.Adamkus per pirmąją prezidentavimo kadenciją pas mane siuvosi. Ar siūsis ir per antrąją – pažiūrėsim. R.Paksas, išrinktas prezidentu, taip pat ėmė pas mane lankytis. Ir siuvasi iki šiol – pripažino siūto rūbo privalumus. A.Paulausko – labai standartinė figūra, tad jis gali rengtis gatavais rūbais. Nesiuvau tik V.Landsbergiui. Nors šiam tapus Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, iš ten sulaukiau skambučio: “Apsirenkite kostiumu ir laukite pakviečiant”. Antrasis skambutis atšaukė pirmąjį: “Jūs siuvote A.Sniečkui, P.Griškevičiui, todėl V.Lansbergis pas jus nesisiūs”. Gaila. Ne man, aišku. Nes V.Lansbergis kaip nemokėjo rengtis, taip ir nemoka iki šiol.
-O kas dabar geriau rengiasi: politikai ar verslininkai?
-Aišku, kad pastarieji: verslas įpareigoja. Užtenka užmesti akį į I.Paleičiką ar A.Janukonį. O valdininkai – man trūksta žodžių. Ypač – kai parodo reportažus iš seimo: kostiumai susiglamžę, per dideli ar per maži, raštai, spalvos nesuderinti su marškiniais ar kaklaraisčiu. Vienu žodžiu: baisu. Iš visų seimūnų vos keletas moka rengtis: K.Glaveckas, K.Bobelis, V.Uspaskich, J.Lionginas. Nesuprantu seimūnų: važinėja po visokius užsienius, čia svečius priiminėja, o rengtis – nemoka. Tarybiniais laikais partiniai funkcionieriai su daug kuklesniais ištekliais žymiai elegantiškiau atrodė. Net keista: iš prabangaus limuzino išlipa poną vaidinantis vyras, o kostiumas ant jo kabo kaip vatinukas. Kur logika?
Kur siuvėjai? O kur klientai?
-Ir vis dėlto, kas geriau: pirkti ar siūtis?
-Jei tik leidžia kišenė – siūtis. Masinis siuvimas – tai ne individualus jūsų figūros pamatavimas. Juk nebūna standartinių žmonių. Tad ir pirktą rūbą neretai reikia pataisyti. O siuvėjas siuva tiktai jums. Užtat siūtas kostiumas visada žymiai brangesnis už pirktinį. Štai dabar padoraus kostiumo pigiau kaip už 2000 litų neįsigysite. O kiti už tokią sumą nori pasisiūti. Bet juk taip nebūna! Iš ko tada gyventi siuvėjams?
-Ką paminėtumėte iš jaunųjų vyriškų rūbų kutiurjė?
-Gal S.Gandžumianą. Bet jo jau labai sportinis stilius. O daugiau...neturiu ką. Mat vyriškų rūbų klasika – tik iš pažiūros lengvas darbas. Tai kietas riešutėlis ir patyrusiam meistrui. Čia viskas, iki paskutinės smulkmenos turi būti atlikta tik nepriekaištingai. Tad dabar tarsi užburtas ratas: nėra rimtos klientūros – nėra ir gerų siuvėjų. Bet šis periodas greitai praeis. Kai pilių bei limuzinų savininkai suvoks, kad negalima vaikščioti su “vatinuku”. Pažiūrėkite prieškario fotografijas: visi nors kiek prakutę vyrai atrodo “kaip ponai”. Išmoks ir šiandieniniai prakutėliai. Ir aš dar tikiuosi to sulaukti.