“Mikliųjų rankelių šou”: nacionalinio kino ypatumai (recenzija)

“Tau svarbiausia susekti, ar tos kalės neteikia “full service””/ “Taip taip. O kas yra “full service”?” – išsivepia ką tik vadybininko darbą apšnerkštame masažo salone gavęs Konradas (Donas McKellaras) debiutinėje kanadietės Soo Lyu juostoje “Mikliųjų rankelių šou”. Net sunku patikėti, jog jis – vienas geriausių Kanados aktorių.

Regis, filme į paviršių iškeliama viena iš “šlapių” vyriškų fantazijų – masažo salone būti aptarnautam ne tik rankomis. Režisierė su šia galimybe sužaidžia atsargiai – gal taip ir yra, o gal taip tik gali būti. Anot S.Lyu, ne ji susirado tokią temą, o tema susirado ją. Esą kartą korėjiečių kilmės režisierę stumte išstūmė iš masažo salono, nes jame buvo aptarnaujami tik vyrai! Natūralu, jog po to gali kilti įvairių minčių, kas gi vyksta kambaryje likus tik masažuotojai ir klientui.

Teminis rakursas išties intriguojantis (ypač tikriausiai vyriškąją auditoriją), tačiau S.Lyu metus rinkta medžiaga apie masažuotojų darbo specifiką galbūt būtų geriau pasitarnavus kuriant dokumentinę juostą, mat vaidybiniame filme iš jos telieka šnipštas.

Nors to šnipšto žanras – komedija, juokingos nebent bergždžios aktorių pastangos įsijausti į komikų rolę. Nes kažin, ar gali būti juokinga atgyvenusi masturbacijos ranka paralelė su tirpstančiais ir varvančiais ledais. Ką jau bekalbėti apie šablonišką vaidinančių merginų trejybę (saldi blondinė – klastinga rudaplaukė – susikausčiusi azijietė) bei pavėpusį jaunuolį, įkūnijantį absoliučiai visose jaunimo komedijose reikalingą “Ivanuškos duračiok” tipažą, – aktorius, kurie telpa į kino kritiko S.Macaičio apibrėžtą “MTV aborto aukų” kategoriją.

Tačiau galbūt scenarijuje ir nebuvo numatyta išsamiau plėtoti jų charakterių? Apskritai filme išsamiai neplėtojama nei viena kryptis, nors užčiuopiama ir imigracijos, ir nusikaltimo, ir jausmų tema. Regis, juostoje tarsi negrabiai stumdomos išbarstytos kaladėlės, kurių nesiseka sudėti į visumą. Pavyzdžiui, kokiu tikslu filmą dažnai perkirsdavo video kamera, įtaisyta masažo salono kampe, nufilmuota medžiaga? – juk į jos objektyvą taip ir nepateko nieko pikantiško. Kiek užkliūna ir juostos naivumas – vyriškis kviečia policiją, kai masažuotoja jam siūlo sekso paslaugas, policininkai be jokių abejonių patiki aukas vaidinančiomis masažuotojomis ir t.t.

Nors Kanados kino kritikai šią Toronto filmų festivalyje pristatytą debiutantės juostą sutiko šaltai, savą auditoriją (ir gana didelę) filmas surado. Sudburio kino festivalyje „Mikliųjų rankelių šou“ net buvo išrinktas geriausiu, o Vankuverio kino festivalyje – populiariausiu filmu. Tačiau tai tikriausiai susiję su nacionalinio kino ypatumais – I.Miškinio susukta juosta „Lengvai ir saldžiai“, tikriausiai labiausiai atsiplėšusi nuo žemaitiškos-vaižgantiškos-maironiškos kontempliacijos lietuviškame kine, irgi sulaukė didelio nacionalinės auditorijos susidomėjimo.

S.Lyu gerbėjai, plodami jai už seksualų siužetą, komiškai perteiktą požiūrį bei stiprių moterų paveikslus juostoje, atkreipia dėmesį ir į mažą biudžetą, kuris filmo kūrėjams jau atsipirko keliskart. „Jautrumas rinkai“ – štai tokiu apibūdinimu dar karūnuojama režisierė ir jai talkinęs lietuvių kilmės prodiuseris bei scenarijaus bendraautorius Edwardas Stanulis. Būtent jo, kaip pagrindinio kino platintojų masalo, reikalingo pritraukti Lietuvos žiūrovus į „Mikliąsias rankeles“, panaudojimas atskleidžia nacionalinius kino, kol kas nelabai „jautraus rinkai“, ypatumus – miela (ir įdomu) tai, kas sava.