Prieš kelionę į Vilnių A. Paulauskas dar kartą apžvelgė dvi Lenkijoje prabėgusias savaites, atnešusias jo auklėtinėms ir džiaugsmo, ir kartėlio.
Tvirtai kopusi link Europos krepšinio aukštumų pirmuosiuose čempionato etapuose Bydgoščiuje, Lietuvos rinktinė užstrigo pasiekusi svarbiausią varžybų stadiją Lodzėje ir su ašaromis turėjo atsisveikinti su viltimis pirmą kartą prasiveržti į olimpines žaidynes.
Komandos laivą per permainingus vandenis vedęs A. Paulauskas tvirtino kol kas negalintis pasakyti, ar kitą sezoną ir toliau treniruos atrankos į 2013 metų Europos čempionatą turnyre kovosiančią nacionalinę komandą.
„Klausimas yra atviras, bet dabar apie tai negalvoju. Mąstau tik, kaip pasiekti savo šeimą, kurios nemačiau visą mėnesį”, - sakė krepšinio specialistas, kuris prisipažino, kad noras kiekviename mače kovoti tik dėl pergalės Lietuvos rinktinei šįkart neišėjo į naudą.
- Ar labai sunku buvo nuteikti komandą rungtynėms dėl 7 vietos? - po dvikovos su latvėmis paklausėme A. Paulausko
- Neturiu mados mojuoti kumščiais po mūšio. Kiekviena žaidėja yra profesionalė ir analizuoja pati save: nereikia joms baksnoti pirštu į jų klaidas. Nuo to tik būtų blogiau. Mūsų susirinkimas prieš šį mačą buvo netgi trumpesnis nei įprastai, nes visos kombinacijos, deriniai ir gynybos sistemos liko tos pačios – per tiek laiko nieko naujo sukurti jau negalėjome.
- Kokia yra šios rinktinės ateitis?
- Apie tai dar nieko nežinome – taip greitai juk niekas mūsų neatleido ir nepriėmė. Bent jau aš negaliu atsakyti į šį klausimą.
- O pats sau ar atsakėte į visus klausimus, kurie iškilo per čempionatą?
- Sutinku su nuomone, kad kitos rinktinės atrodė atletiškesnės, be to, mūsų žaidėjų ir charakteris yra švelnesnis. Bet džiaugiamės ir tuo, ką turime. Žinoma, gaila, kad nepatekome į olimpiadą, bet merginos parodė, jog jos gali žaisti aukštame lygyje. Yra jaunimo, kuris dar turi pasitempti ir sutvirtėti. Gaila, kad kelios jaunos krepšininkės nesužaidė taip, kaip tikėjausi. Pasikartosiu, bet praėjęs Giedrės Paugaitės sezonas ir žaidimas pasiruošimo čempionatui metu buvo fenomenalus, o Lenkijoje ji kažkur dingo. Jeigu ji būtų pasirodžiusi taip, kaip galėjo, šiandien galbūt kalbėtume apie kitokius rezultatus.
- Ar nėra ypač apmaudu dėl to, jog finale susitiks Rusijos ir Turkijos komandos, kurias abi įveikėte čempionato pradžioje?
- Jaučiu baltą pavydą. Sveikinu tas komandas. Nors ir sunkiai, jos įsibėgėjo. Žinoma, turkėms dar ir nuskilo. Reikėjo mums antrame pirmenybių etape pralaimėti baltarusėms ir sekti įvykius priešingoje grupėje. Tuomet būtume užėmę savo pogrupyje trečią vietą ir ketvirtfinalyje susitikę ne su prancūzėmis, o su latvėmis. Ir nebūtų to turkių fenomeno, o mes galbūt būtume žaidę pusfinalyje.
Bet nemoku aš taip kombinuoti sporte. Dabar dėl to gailiuosi, tačiau ir ateityje taip nedarysiu. Prieš kiekvienas rungtynes įtikinėjome žaidėjas, kad jos kovotų iš paskutiniųjų, ir krepšininkės atidavė viską, ką turi. Didžiuojuosi jomis.
- Ar ne per mažai pasitikėjote jaunomis žaidėjomis?
- Taip, per mažai. Kai kuriose rungtynėse buvo galima Gabrielę Gutkauskaitę ir Mantę Kvedaravičiūtę rimčiau išmėginti, bet jos dar nėra taip pasiruošusios, kad galėtų nuolat žaisti. Juk mūsų komandos jaunimas tik Lenkijoje pirmą kartą pamatė, kaip atrodo Europos čempionatas. O Marina Solopova, Gintarė Petronytė ar G. Paugaitė jau turi šiek tiek patirties, bet joms žaidimas, kaip matėte, nelabai sekėsi. G. Petronytė juk buvo geriausia užpraėjusių metų krepšininkė, bet šiame čempionate jai sužibėti nepavyko. Žinoma, tam yra priežastis – prieš pirmenybes ji 15 dienų negalėjo treniruotis dėl nugaros traumos. Dabar juk nežinome, kaip būtume pasirodę, jei Gintarė būtų buvusi visiškai sveika ir dar gavusi pakankamai žaidimo laiko savo klube.
- Rinktinę puolime į priekį tempė du „banginiai“: gynėja Sandra Linkevičienė ir krašto puolėja Aušra Bimbaitė. Vykdamas į Lenkiją turbūt tikėjotės didesnio priekinės linijos indėlio?
- Taip, bet aukštaūgėms iškilo užtektinai problemų. Eglė Šulčiūtė buvo kaip reikiant apdaužyta, Agnė Abromaitė irgi skundėsi sveikata. Be to, visiems pasitaiko nesėkmingų dienų.
- Pagal rezultatyvius perdavimus lietuvės tarp visų komandų teužėmė 12 vietą. Ar tai nereiškia, kad pozicinis puolimas turėjo būti įvairesnis?
- Reikia atsižvelgti į tai, koks buvo mūsų pataikymo procentas (pagal metimų „iš žaidimo“ taiklumą (36,5 proc.) Lietuvos rinktinė buvo dešimta – DELFI). Kartais nepataikydavome būdami laisvi. Jeigu už tokius metimus įskaitytų bent po pusę rezultatyvaus perdavimo, jų būtume pririnkę pakankamai. Tikrai žaidėme ne kas sau, o komandiškai.
- Apibendrinkite: kaip galima vertinti Lietuvos rinktinės pasirodymą šiame čempionate?
- Nebūsiu kuklus: mūsų žaidimas buvo geras, rungtyniavome įvairiai. Bet uždavinio neįgyvendinome, tad kaip čia beįvertinsi…
