Stigo ir jėgų, ir emocijų
„Jėzus Marija!“, - suriko ir stvėrėsi už galvos Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Algirdas Paulauskas.
Tuo metu didžiąją rungtynių dalį pirmavusios lietuvės jau buvo praleidusios į priekį Juodkalnijos komandą ir, likus 2 minutėms iki mačo pabaigos, mėgino susigrąžinti prarastą persvarą.
Vis dėlto tragiškai paskutinę rungtynių atkarpą sužaidusi Lietuvos ekipa turėjo pripažinti varžovių pranašumą 59:68. Lodzės arena 2009 metų Europos vyrų pirmenybių košmaro nepamiršusiems lietuviams ir toliau išliks nevilties simboliu: nusileidusi juodkalnietėms, Lietuvos rinktinė nebeteko galimybių pirmą kartą prasimušti į olimpines žaidynes ir šeštadienį užbaigs čempionatą su Latvijos ekipa kovodama tik dėl 7-8 vietų.
„Pridarėme bereikalingų klaidų, neatkovojome kamuolių po krepšiu. Po vakarykščio pralaimėjimo mums trūko emocijų. Komanda buvo išbalansuota, negalėjome susikaupti. Stigo ir jėgų – mūsų lyderės, kurios daugiausia žaidžia, jautė nuovargį“, - aiškino M. Sauliūtė.
„Neatsigavome po mačo su prancūzėmis. Laiko tarpas buvo labai trumpas – viskas dėliojosi taip greitai. Buvo sunku bėgioti net per apšilimą. Nors mačo pradžia buvo visai nebloga, po pertraukos per dažnai klydome, rinkome per daug pražangų. Pralaimėjome tris rungtynes iš eilės – tikrai to nesitikėjome, galėjome sužaisti geriau“, - komandos draugei antrino puolėja Vaida Sipavičiūtė.
Žaidimas sustojo išretėjus gretoms
Lietuvos rinktinę mače su juodkalnietėmis į dugną nutempė dviejų perimetro žaidėjų netektis: gynėjai Marinai Solopovai išniro pirštas, o netrukus dėl penktos asmeninės pražangos ant suolo turėjo sėstis krašto puolėja Aušra Bimbaitė.
„Pritrūkome savo „mažiukių“ ir sveiko proto. Nuo rungtynių pradžios įsivėlėme į kažkokį visiškai nelietuvišką lakstymą, lygioje vietoje darėme klaidas. Vėliau lyg ir viskas susitvarkė, bet problemos vėl prasidėjo, kai susižeidė M. Solopova. Paskui nebeliko ir A. Bimbaitės, ir mes tapome lėtesni. Baisiausia yra tai, kad, net turėdami aikštėje aukštesnes žaidėjas, dėl atšokusių kamuolių kovojome prasčiau. Tuo žaidimas ir baigėsi“, - kalbėjo A. Paulauskas.
Treneris nebuvo patenkintas ir teisėjų darbu.
„Apie teisėjavimą aš nieko nesakysiu, nes dar noriu gyventi“, - ištarė lietuvių strategas.
Gedi olimpinės svajonės
Nesėkmė penktadienio mače išlygino galingai pirmenybėse startavusios Lietuvos rinktinės pergalių ir pralaimėjimų balansą (po 4).
„Komanda buvo gera ir tebėra gera. Tik pabaigoje visoms žaidėjoms kažko pritrūko, galbūt kai kurios jų neturėjo pakankamai žaidybinės praktikos klubinio sezono metu“, - svarstė A. Paulauskas.
„Šios komandos potencialas yra didelis. Šįkart nepasisekė, bet, jei fortūna būtų plačiau mums besišypsojusi, tikrai būtume pasiekę daugiau“, - tikino M. Sauliūtė.
Krepšininkėms beliko apgailestauti dėl prarastos galimybės 2012 metais nuvykti į Londoną.
„Ar sunku bus olimpiadą žiūrėti per televizorių? O taip, labai...“, - susikrimtusi galvą palingavo V. Sipavičiūtė.
Visi Lietuvos rinktinės atstovai sutartinai tvirtino, kad, nepaisant neišsipildžiusių troškimų, atsisveikinti su Lenkija mėgins pergalingai.
„Reikia gelbėti savo garbę“, - apie paskutines rungtynes su latvėmis atsiliepė A. Paulauskas.
„Net negražu būtų grįžti namo patyrus keturis pralaimėjimus iš eilės“, - pridėjo V. Sipavičiūtė.
