„Ar 1997-ais, ar 2011-ais, įtampa – tokia pati. Svarbiausia ją paversti teigiamu postūmiu“, - DELFI teigė rinktinės vyriausiojo trenerio Algirdo Paulausko asistentė, 1997 metais vienintelį kartą šalies istorijoje užkėlusi koją ant aukščiausios Europos moterų čempionato nugalėtojų pakylos pakopos.
Savo patirtimi moko jaunesnes žaidėjas
Ketveriose žemyno pirmenybėse per profesionalės karjerą dalyvavusi D. Kurtinaitienė Lenkijoje neduoda valios sentimentams. Nors prisiminimų – apstu, ketvirtadienį, kuomet prieš čempionato ketvirtfinalio rungtynes tarp Lietuvos ir Prancūzijos komandų bus atliekama „Tautiška giesmė“, buvusios krepšininkės galvoje suksis ne šlovingos praeities vaizdiniai, o būsimo mačo scenarijai.
Tačiau laisvesniu metu 45-erių specialistė dažnai pasakoja žaidėjoms, kaip 1997 metais nuo didžiojo sporto scenos jau pasitraukusių lietuvių karta Vengrijos sostinėje Budapešte užkariavo Europą.
„Tuomet nė vienos merginos galvoje nekirbėjo mintis, kad galime nueiti taip toli“, - prisiminė D. Kurtinaitienė.
Jurgitos Štreimikytės-Virbickienės vedama Lietuvos komanda tąsyk tvirtai žengė iki pat galo. Ketvirtfinalyje lietuvės 68:53 nubloškė Moldovos krepšininkes, pusfinalyje 78:77 išplėšė pergalę iš vokiečių rankų, o finale 72:62 pranoko slovakes.
Kova žaidėjų galvose – ne mažiau svarbi
Trenerio Vydo Gedvilo, kurio asistentu dirbo A. Paulauskas, vadovaujamai ekipai nekliudė nė vargai ir rūpesčiai, lydėję rinktinę pasiruošimo čempionatui metu.
„Kur tik bevažiuodavome, dingdavo karštas vanduo, tai autobusas sugesdavo, o mūsų sportinė apranga į Vengriją pristatyta buvo paskutinę dieną. Visą laiką negalėjo pabėgti nuo įtampos – ne taip, kaip dabar, kai viskas pateikiama ant lėkštutės. Bet tai mums netrukdė: pasijuokdavome ir tiek. Kur kas svarbiau buvo žmonės, kurie buvo komandoje, jos atmosfera“, - pasakojo D. Kurtinaitienė.
Dabar A. Paulausko talkininkė kaip išmanydama rūpinasi, kad nepašlytų lemiamą stadiją Europos čempionate pasiekusios Lietuvos rinktinės atmosfera.
- Kuo skiriasi žaidėjų emocinė būsena per čempionato atkrintamąsias varžybas ir ankstesnius etapus – galbūt tai pernelyg sureikšminama? - DELFI paklausė D. Kurtinaitienės
- Tikrai ne. Bet kurį sportininką lemiamomis dienomis užgriūna didžiulė įtampa, nes ant kortos pastatyta viskas – gali kristi į apačią arba kopti aukštyn. Ta komanda, kuri geriau susitvarkys su nervais, turėtų ir laimėti. Ir Lietuvos, ir Prancūzijos rinktinėse yra pakankamai gerų žaidėjų, savų žvaigždžių, bet tos krepšininkės, kurios sėkmingiau susidoros su įtampa, bus pranašesnės.
- Didelė atsakomybė gali tiek mobilizuoti komandą, tiek ją išderinti. Ar įmanoma kontroliuoti šį procesą?
- Manau, kad mūsų treneris (A. Paulauskas – DELFI), kuris yra tiek daug metų atidavęs moterų krepšiniui, puikiai išmano visus psichologinius niuansus. Viliuosi, kad bendromis jėgomis sugebėsime nuteikti merginas kovai. Be to, turime labai patyrusių žaidėjų: pavyzdžiui, Rima Valentienė dalyvauja jau penktame Europos čempionate. Ji pati gali rodyti pavyzdį kitoms žaidėjoms, kaip ir mūsų kapitonė Sandra Linkevičienė, kuri gali „užvesti“ komandos drauges ne tik pakalbėdama, bet ir savo žaidimu aikštėje.
- Vyrų rinktinėje buvo naudojami įvairūs įtaigos metodai: treneris Kęstutis Kemzūra krepšininkams demonstruodavo ištraukas iš filmų, Antanas Sireika cituodavo įkvepiančias frazes. Kaip žaidėjos paruošiamos kovai moterų komandoje?
- Ypatingų metodų nenaudojame. Per mūsų susibūrimus daugiausiai akcentuojama tai, ką reikia daryti aikštėje, o pabaigoje galingais plojimais ir šūksniu „Lietuva!“ įkvepiame save ir nusiteikiame kovai.
Ryžto įkvėpdavo ir istoriniai skauduliai
- J.Štreimikytė-Virbickienė yra sakiusi neabejojanti, kad jūs šiai rinktinei perteikiate auksinės krepšininkių kartos emocijas. Ar tai iš tiesų įmanoma?
- Be abejo. Papasakoju apie mūsų patirtį, paraginu merginas taip, kaip ragindavau dar būdama komandos kapitone. Juk aš pati nepasikeičiau: kokia buvau 1997-ais, tokia ir likau. Krepšininkės manyje likę dar daugiau negu trenerės, ir jos niekaip iš ten neiškrapštysi.
- O kas dėjosi 1997-ų rinktinės viduje prieš lemiamus ketvirtfinalio ar pusfinalio susitikimus?
- Prieš ketvirtfinalį didelės įtampos nejautėme: buvome „pagavę“ pergalių ritmą, laukė rungtynės su prie favoritų nepriskiriama Moldova. Žinoma, rūbinėje prieš kiekvieną mačą save įtikinėdavome, kad privalome neužstrigti ir žengti pirmyn, bet ilgų kalbų tuomet nereikėjo.
O prieš pusfinalio mačą atmosfera buvo jau kitokia. Su vokietėmis žaidėme grupės varžybose ir laimėjome nedideliu skirtumu, todėl žinojome, kad laukia rimtas priešininkas. Prieš rungtynes rūbinėje labai gražiai pakalbėjo treneris V. Gedvilas, liepęs pagalvoti, kiek gyventojų yra Vokietijoje ir kiek – Lietuvoje. Jis priminė mums ir istorinius momentus, karus. Taip „užsivedėme“, kad, nors ir po dviejų pratęsimų, išplėšėme pergalę.
- Prieš 1997 metų pirmenybes Lietuvos rinktinei buvo keliamas tikslas patekti tarp šešių geriausių komandų. Dabartinė užduotis komandai – prasimušti į penketuką. Ar gali rinktinė, kaip anuomet, vėl viršyti lūkesčius?
- Varžovės labai rimtos, todėl patekti į penketą ir taip būtų nuostabu. Viliuosi, kad ketvirtadienį žengsime pirmą žingsnį link šio tikslo.
