Pirmiausia, būsimiems jaunavedžiams linkėčiau vienas kitam išsakyti savo vestuvių dienos vizijas, savo norus, pageidavimus, juos tarpusavyje suderinti, ir neklausyti net pačių artimiausių žmonių įkalbinėjimų rengti vienokią ar kitokią šventę. Jūsų tėvai ir pažįstami jau atšoko savąsias vestuves, o jūs surenkite sau tokią šventę, kuri teiks malonumą jums, kurią kad ir po 50 metų džiaugsitės prisiminę, apie kurią kalbėsite ir jūsų veidus puoš šypsena, o širdis užlies malonių prisiminimų lydimas pasitenkinimas, suteikiantis sparnus, nuskaidrinantis jūsų sielas, kaip ir tądien, kai abu su savo artimu žmogumi sujungėte kelius į vieną.
Negailėkite laiko, jėgų pasiruošimui. Nes ne veltui sakoma, kad gera pradžia – pusė darbo.
1. Iškilmių vieta. Renkantis iškilmių vietą, jokių abejonių gali nekilti tiems, kurių gyvenamoji ir gimtoji vieta sutampa. Tie, kuriems tenka nuspręsti – ar vestuves švęsti ten kur gyvenate, ar ten, iš kur esate kilę, pasiūlymas – dėlioti privalumus ir trūkumus. Mudu su vyru gyvename Vilniuje, bet aš kilus iš Žemaitijos sostinės, o vyras – iš Aukštaitijos. Kadangi Vilniuje nenorėjome tuoktis dėl to, kad arčiau „dūšios“ mums – savi kraštai, kur tuoktuvių ceremonijos vedamos ne „konvejerio“ principu, o ir pasirinkus vieną iš tėviškių, tik vienam svečių būriui tektų vykti į kitą Lietuvos kampelį.
Žinoma, mūsų šventei ruoštis norėjau aš pati, neįtraukdama artimųjų, tad apsvarsčiusi, jog Telšiuose aš žinau viską, tuoktuvėms pasirinkome mano tėviškę. Žinoma, tuokiantis tėviškėje, teko planuoti laiką, ir keletą kartų iš Vilniaus važiuojant aplankyti tėvelių, užsakinėti kavinę, aptarti maistą, užsakyti muzikantus ir t.t. Bet tai nebuvo sudėtinga, kadangi turėjom pusmetį pasiruošimui, o be to, savam krašte viskas žinoma: pas ką eiti, su kuo kalbėti, ką užsakinėti ir pan.
2. Apranga. Va čia ir derėtų stabtelėti kiekvienai, kuri ruošiasi savo vestuvėms. Juk kiekviena turime savo vestuvinio apdaro viziją, kiekviena jaučiame, kaip turėtume atrodyti eidamos prie altoriaus ir ištariant tą lemtingąji „TAIP“. Iš savo asmeninės patirties turiu pasiūlymą – neskubėkite, nesileiskite įkalbamos kitų, ir prieš eidamos į vestuvinių suknelių salonus, pirmiausia apžiūrėkite keletą jų internete. Taip bus paprasčiau nepasimesti tarp gausybės suknelių, išsirinkti nuotakos apdaro spalvą – norėtumėt atrodyti balta lyg gulbė, o gal lyg šampano puta padengta.
Nuėjusios į proginių rūbų nuomos saloną turėkite kantrybės ir užsispyrimo, ieškant savosios puošmenos. Besimatuodamos sukneles atidžiai apžiūrėkite, kaip atrodote su ja, net nusifotografuokite, kad žinotumėte, kaip atrodysite nuotraukose, o ir paprasčiau bus kirpėjai priderinti šukuoseną, stilistei – makiažą, floristei – puokštę, o jums – papuošalus. Beje, aš dabar pasimatavusi ir išsirinkusi savąją suknelę ją parsisiųsčiau iš užsienio. Taip sutaupyčiau nemažą pinigų sumą, o ir naują vestuvinę suknią savo turėčiau.
3. Vestuviniai žiedai. Tai bene svarbiausias vestuvių atributas, juk žiedą teks mūvėti kasdien, KOL MIRTIS JUS IŠSKIRS. Mes su vyru sugaišome daug laiko, skirdami vestuvinių žiedų paieškoms. Ir galiausiai... nieko įspūdingo ir mums tinkamo neradę, nusprendėme pasipuošti savo sugalvotais ir juvelyro padirbintais žiedeliais. Turiu pastebėti, išskirtinio dizaino ir vienetiniai vestuviniai žiedai, nukaldinti juvelyro, jums tikrai nepatuštins kišenių, jei nepatingėsite paieškoti juvelyrų, kurie nepervertina savo darbo. Vieną dieną susėdę su vyru, nupiešėme žiedus, kuriuos norėtume mūvėti po santuokos įžadų, suradom mūsų poreikius atitinkantį juvelyrą ir iki šiol džiaugiamės savais žiedeliais, kuriuos smagu mūvėti diena dienon ir žinoti, kad tokių daugiau niekas nenešioja.
4. Transportas. Tie, kurie nori nors kiek išsiskirti, siūlyčiau rinktis ne limuziną, bet mikroautobusiukus. Visgi per vestuves reiktų bent jau svitai (palydai) būti kartu su jaunaisiais – būnant visiems kartu paprasčiau susipažinti porelėms, lydinčioms jaunavedžius iš bažnyčios ar santuokos rūmų iki pobūvio vietos, juokaujant, dainuojant, besilinksminant smagiau keliauti, fotografuotis, tiesiog visiems būti kartu.
5. Gėlės. Bažnyčią puošėme patys, nusipirkę nuostabių lelijų. Žinoma, bažnyčios paruošimui jūsų iškilmėms, automobilių puošybai galima naudoti sezonines gėles. Taip bent kiek sutaupysite. Aš likau patenkinta mūsų pasirinkimu tiek dėl mano – jaunosios - puokštės, tiek dėl vyro – jaunikio - švarko atlapo gėlytės.
Deja, bet floristė mus įkalbėjo automobilio nepuošti gyvomis gėlėmis, argumentuodama, jog važiuojant vėjas jas ištaršys. Taigi, mūsų didžiam nusivylimui, nusileidome jai ir leidome puošti negyvomis gėlėmis. NIEKADA to nedarykite. Vestuvės – tik jūsų šventė, tad viską, VISKĄ, darykite, kaip jūs norite. Dabar nemalonu atsiminti, bet mūsų automobilis atrodė siaubingai. Ne veltui „plastmasines“ gėles vadina „kapinių“ gėlėmis, jos tikrai tinkamos tik kapus puošti, kai oras atšiaurus ir gyvų gėlių žiedeliai neatlaikytų žiemos speigų.
6. Foto, video. Klaida, kurią padarėme – net nesusimąstėme, jog tuokiantis provincijoje galima samdyti fotografą ir operatorių iš didžiųjų Lietuvos miestų. Telšiuose, mano įsitikinimu, yra tik vienas tikrai profesionalus fotografas, kuriam be jokių dvejonių galėjau patikėti mūsų šventės įamžinimą. Tiesa, jo paslaugos tikrai nepigiai kainuoja. Fotografai iš didžiųjų Lietuvos miestų atvyksta į miestelius ir už tai ima mažesnes pinigų sumas, o nuotraukų kokybė nenusileidžia provincijų „profų“ darbams (teko įsitikinti apžiūrint draugės vestuvių nuotraukas). Tad siūlyčiau visiems, planuojantiems savo tuoktuves, fotografų ir operatorių rinktis apdairiai, jei reikia, net iš didesniųjų miestų.
Pati didžiausia mūsų klaida – vietiniame laikraštėlyje apie teikiamas operatoriaus paslaugas pasiskelbusio vyriškio pasamdymas filmuoti mūsų vestuves. Be atsiliepimų nesamdykite jokio žmogaus. Mes apžiūrėjom jo pateiktus darbus, bet mūsų vestuvių medžiaga tiesiog apgailėtina, lyg darbai, kuriuos matėme, visai kito asmens sumontuoti. Mes iki šiol jos nežiūrime. Ir labai gaila, kad to vienintelio, nepakartojamo ir labai svarbaus „TAIP“, ištarto visų ir Dievo akivaizdoje įamžinimas taip ir liko tik nuotraukose bei mūsų atmintyje.
7. Piršliai ir svečiai. Pirmiausia mes planavome kuklią vestuvių ceremoniją, mažame jaukiame artimiausiųjų žmonių būryje, o mūsų santuokos įžadų teikimo liudijimais pasirinkome savo geriausius draugus. Artėjant vestuvėms, nuolat girdėjome begales argumentų, kaip būdavo smagu ankstesniaisiais laikais vestuves švęsti dvi dienas, iškėlus didelį „balių“. Tai nuolat kartojo mano tėvelis. Kadangi taip susiklostė, kad prieš mus dar susituokė ir mano brolis, o ir jis „kėlė balių“, tėvelis mane įtikinėjo, kad jis prisidės prie vestuvių, bet anot jo,- „Kokios gi vestuvės be baliaus? Ta vakarienė eis praeis, o va balius, tai bent šventė“. Taigi, nusileidom, pakvietėm didesnį būrį svečių... Bet jei galėčiau atsukti laiką atgal, jokiu būdu to nedaryčiau – tuoktuvės daryčiau kokių mes norim, nes klausant kitų ir pamynus savo norus lieka nusivylimas.
8. Ceremonijos vieta. Renkantis ceremonijos vietą svarbiausia sudėlioti prioritetus: kokia vieta mieliausia, gražiausia. Mums buvo svarbiausia amžiną meilę prisiekti bažnyčioje, bet norėjosi jaukumo, tad pasirinkome mažesnę bažnytėlę, kurioje ir svečiai „nepaskęstų“ beribėje erdvėje, ir puošimui nereiktų skirti daug laiko bei išlaidų. Buvo neapsakomai gera įžengti į jaukią, šviesią, malonią Dievo tvirtovę, o stovint prieš altorių ir žvelgiant į savąjį žmogų, visų akivaizdoje ištarti tą lemtingąjį „TAIP“ ir su pakylėjimu atversti dar vieną gyvenimo puslapį.
9. Muzika per ceremoniją. Po ilgų svarstymų, ar apskritai reikia muzikos garsų, sklindančių bažnyčioje per ceremoniją, galiausiai nutarėme, jog ir svečiams ir mums bus maloniau, jei įžengę į išpuoštą, tuoktuvių apeigoms paruoštą Dievo menę, pasitiks malonūs garsai, užpildantys ceremonijos laukimo minutes ir pagyvinantys įžadų teikimo ceremoniją. Dar ir dar kartą tai pakartotume. Buvo labai malonu ne tik išgirsti teigiamus ceremonijos dalyvių atsiliepimus, bet ir patiems būti garsų apsuptyje, kai klausant vargonų ir fleitos garsų švelnūs šiurpuliukai pakutendavo kūną. Mums būtent tokių garsų norėjosi klausytis bažnyčioje, tad siūlyčiau visiems apgalvoti, kokia muzika, kokie instrumentai ir apskritai ar jų reikia jūsų ceremonijos metu.
10. Maistas. Labai svarbu vaišės. Prie bažnyčios ar prie santuokų rūmų pasveikinti ateina bendradarbiai ir kiti pažįstami, kurie žino apie jūsų tuoktuves, bet į jas nėra pakviesti kaip svečiai. Labai šilta ir malonu jiems, pasveikinus jus, bent taurę šampano išgerti, ar karštos kavos su brendžiu (jei šalta), užkąsti vaisių, saldumynų, ar kokių sūrių kepinių. Be to, labai svarbu vykstant į gamtą fotografuotis ar šiaip linksmai pasibūti su palyda, numalšinti alkį bei troškulį, kol grįš į pobūvių salę ar kavinę, kurioje tęsis neoficialioji, linksmoji vestuvių dalis, kur svečiams galima suteikti progą ne įprastų karštų patiekalų valgyti, o pikantiško maisto paragauti, kurį galėtų patys užsisakyti. Įprastą maistą mes valgome įvairiausiomis progomis, ar net šiaip sau kavinėse, o pasmaguriauti galima sau leisti neįprastomis progomis.
11. Muzika, šokiai. Nutarus vestuvių šventę paminėti pobūvių salėje ir švenčiant uždaroje erdvėje, labai smagu, kai vakarą veda muzikantai: gyva muzika, improvizuoti žaidimai, įterpti į vakaro programą, šmaikštūs pajuokavimai tik pagyvins jūsų šventės vakarą. Mes džiaugėmės pakvietę muzikantą vesti mūsų vakarą ir linksminti susirinkusiuosius gyva muzika, žaidimais, buvo linksma visiems susirinkusiems. Muzikos įrašais reiktų pasirūpinti tiems, kurie kukliai minės sutuoktuvių ceremoniją uždarame artimųjų būrelyje.
Renkantis muziką labai svarbu atsižvelgti į svečių amžių, ir rinktis visiems priimtiną muziką. Jei vakaro vedančiųjų neturėsite, galite ieškoti muzikantų, kurie į savo programą įterpia žaidimus, įvairias užduotis svečiams, bet apie tai reikia iš anksto susitarti su muzikantais, kad iškilmingo vakaro metu nekiltų jokių nesklandumų. Jaunavedžiams derėtų bent prie stalo pailsėti, atsipalaiduoti ir džiaugtis vienas kitu, susirinkusiais į jų šventę svečiais, jiems įsimintina diena.
12. Vedantieji. Jei vakarą ves svotai, piršliai ar liudininkai, su jais derėtų iš anksto aptarti, ko jūs tikitės iš jų, kaip įsivaizduojate vakarą. Patikėkite, geriau viską aptarti iš anksto, prieš renginį, nei po vestuvių pobūvio sėdėti ir krimstis, kad visgi galėjo būti kitaip, reikėjo tą ar aną daryti. Nebijokite. Juk tai jūsų šventė ir jūs galite ir turite teisę reikšti savo norus. Svarbu, kad apie jums svarbią dieną liktų tik geriausi, maloniausi atsiminimai.
Išlikite patys savimi, klausykit savo širdies, darykite tai, ko jūs norite, juk tai jūsų šventė ir tik jūs, vien jūs, turite būti patys laimingiausi ir labiausiai patenkinti savo švente. Visada atsiras tokių, kuriems kažkas nepatiks jūsų šventėje, tad labiausiai atsižvelkite į savo norus.
-R. P.-
******
Visų būsimųjų nuotakų vardu dėkojame už patarimus, o jus taip pat raginame pasidalinti savo patirtimi - dalyvaukite konkurse „Klaidos, kurių nekartočiau besiruošdama/-s vestuvėms“ ir laimėkite kvietimą (dviems, su nakvyne) praleisti SPA viešbutyje „Belvilis“!
