Tyrimo išvadose teigiama, jog šalies muzikos įrašų rinkos dydis pagal ES vidurkį yra apie 17,39 mln. USD. Legalūs muzikos pardavimai Lietuvoje 1999 m. siekė apie 3 mln. USD, taigi nesunku suskaičiuoti, jog piratinės produkcijos rinkos vertė persirita per 14 mln. USD. Dėl to, FGA skaičiavimu, į biudžetą kasmet lieka nesumokėta apie 2,5 mln. USD pridėtinės vertės mokesčių. Suskaičiavusi visus kitus privalomus mokesčius, FGA teigia, jog žala, kurią valstybė patiria dėl nelegalių garso įrašų rinkos, kasmet sudaro per 14 mln. Lt.
Ponas Ališauskas apgailestavo, jog legalios muzikinės industrijos svarbiausios mūsų valstybės galvos vis dar nevertina kaip normalaus verslo. Kol kas, sako p. Ališauskas, yra tik įstatymai, draudžiantys nelegalios produkcijos platinimą, tačiau mechanizmas, kuris leistų juos pritaikyti, neveikia.
Sveikas protas sakytų, jog kol neveikia civilizuotame pasaulyje įprasti įstatymus palaikantys valstybiniai mechanizmai, turėtų suveikti svertai, kuriuos valdyti pajėgūs legaliosios intelektinės produkcijos gamintojai ir platintojai. Vienas iš veiksmingų – nuosaikios legalių įrašų kainos.
Kalbinti įrašų platintojai sako, jog šiuo metu legalioje rinkoje padėtis yra tokia, kad "galima tik išgyventi". "Visoje Lietuvoje per mėnesį legaliai parduodama tiek produkcijos, kiek per tą patį laiką vienoje vidutinio dydžio Varšuvos muzikos prekių parduotuvėje", – vaizdžiai apibūdino dabartinę rinkos padėtį p. Ališauskas, teigiantis, jog tokios kompaktinių plokštelių kainos, kokios yra dabar – visiškai pagrįstos.
Tačiau eilinis muzikos įrašų pirkėjas, suprantantis, kad keiktis, spjaudytis, vogti, krauti pelną piratinės produkcijos platintojams yra negražu ir nedora, bet vis dėlto perkantis nelegalią produkciją, turi vieną pagrįstą argumentą: jo, muzikos mylėtojo, perkamoji galia yra tokia maža.
Legalūs užsieniniai muzikos įrašai, peršokę visas būtinas ir ne visai būtinas valstybės nustatytas mokesčių, muito, pelno ir t. t. karteles, apauga 45% antkainiu.