Laiko prarastas krėslas

Prieš porą savaičių italų baldų gamintoja „Magis“ iškilmingai, kiek tai įmanoma padaryti elektroniniu paštu, pranešė, kad štai jau į prekybą paleido Alessandro Mendini krėslą „Magis Proust“. Pagrindinė priežastis, kodėl braižau nagais stiklą, yra ta, kad apie „Magis Proust“ galiu pasakyti tik tris dalykus. Pirma, oranžinė spalva, kurią gamintojai pasirinko kaip reprezentacinę, daugeliui gali pasirodyti labai miela ar šmaikšti. Gaila.

Antra, baldas tinka naudojimui lauke, todėl jį galima ramiai palikti per lietų. Ir trečia – ši polietileno kopija stovi scenoje, nors tekstą skaito originali versija „The Poltrona di Proust“. Jos dėka „Magis Proust“ šiandien apšviesta ryškių prožektorių šviesų lyg „Mis Amerika“, tačiau plojimai turėtų būti skirti būtent „Poltrona di Proust“, kurią Alessandro Mendini sukūrė prieš daugiau kaip trisdešimt metų - 1978-aisias.

Tais pačiais metais ar panašiu laiku pasirodė dar keli šio dizainerio išskirtiniai baldai - „Thonet chair redesign“, „Wassily chair redesign“, „Kandissi sofa”, „Appiani”, „Rossetti”, „Murillo”. Juos vienija tai, kad ryškiomis spalvomis dekoruoti modernaus dizaino generolai ar kelių šimtmečių senumo frakuoti senjorai virto klounais iš keliaujančio cirko. Šiuose dizaino objektuose galima užčiuopti lengvos ironijos dozę, perskaityti skirtingų laikmečių citatų ar išgirsti neįpareigojančių abejonių pamatinėmis modernizmo vertybėmis.

Toks yra ir „Poltrona di Proust“. Krėslas lyg ir iš Liudviko XV laikų, tačiau audinys dekoruotas puantilistine technika, kurią taip mėgo neoimpresionistas Paulas Signac... Dabar suraukęs antakius turėčiau dar perskaityti paskaitą, kas privertė dizaino intelektualą A.Mendini atsigręžti į šį istorinį laikotarpį, o į prarasto laiko paieškas leistis kartu su M. Proustu...

Tačiau nevaidinsiu žinovo, nes viską aklai nusirašiau nuo „Wikipedia“, be to, netikiu, kad jums labai įdomu. Postmodernaus dizaino ideologija, kurios pamatus su šiais dizaino objektais dėjo ir A. Mendini, primena labirintą, po kurį be specialaus akademinio pasiruošimo geriau neklaidžioti.

Stovėdamas prie slenksčio tik užsiminsiu, jog tuo metu, kai buvo sukurtas „Poltrona di Proust“ krėslas, A. Mendini kartu su M. De Lucchi ir E. Sottsassu priklausė „Alchimia“ studijai. E. Sottsass po poros metų gerdamas vyną ir klausydamas Bobo Dylano „Stuck Inside of Mobile With the Memphis Blues Again” nusprendė įkurti kitą dizaino grupę „Memphis Group”. Tie 40 dizaino objektų, kurie buvo sukurti „Memphis“, laikomi charakteringiausiais postmodernaus dizaino pavyzdžiais, tačiau nėra abejonių, kad „Poltrona di Proust“ šioje draugijoje rastų ką pasakyti.

Šiuolaikiniam vartotojui galbūt sunku suprasti tokio dizaino reikalingumą. Ypač tiems, kurie yra girdėję E. Sottsasso frazę. „Daugiau nenoriu kurti jokių vartotojiškų produktų, nes aišku, kad vartotojiškas požiūris labai pavojingas”. Turbūt jos irgi nereiktų skaityti pažodžiui, nes būtent E. Sottsass sukūrė pirmą kompiuterinės pelės dizainą kompanijai „Apple”, o jo įtaką Ph. Starckui galėtų paneigtų nebent pats… Ph. Starckas.

Dizainas - ne tik vartojimas, bet ir filosofija. „Poltrona di Proust“ atspindi epochą, kai dizainas turėjo sielą ir turėjo ką pasakyti. „Magis Proust“ šiandien tik svajoja, kad ją kas nors kuo greičiau nupirktų. Vadinasi, užtenka tik gundančiai šypsotis net ir būnant oranžinės spalvos.