Žmonių tarpe lygybės niekada nebuvo. Čia tau ir vergovė, ir moterų beteisė padėtis. Gimdyk vaikus, rūpinkis namais ir atsiduok vyrams - štai tokią paskirtį moterims siūlydavo visuomenė daug tūkstančių metų. Iliustracijai: Renesanso laikais paskui trijų tūkstančių karių kariuomenę traukia tūkstantinis prostitučių pulkas. Kai neužtenka maisto joms pramaitinti, aštuonis šimtus moterų tiesiog paskandina upėje.
Bet juk taip elgdavosi ir su vergais apskritai. Tad kodėl tik moterys? Juk kalba gali eiti apie vaikų, moterų ir vyrų lygybę. Gal apskritai feminizmą turėtų pakeisti judėjimas apie visų žmonių lygybę?
Toks judėjimas jau buvo. Vadinosi jis “kvakerizmu” ir sėkmingai egzistuoja iki šiol jau nuo septyniolikto amžiaus. Kvakeriai mato kiekviename žmoguje indą, kuriame gali užsidegti Dievo šviesa. Nepriklausomai nuo lyties ir rasės. Tarp kitko, pirmieji kvakeriai kartu kovojo ir prieš juodaodžių vergystę. Ir tarp kitko, už moterų lygias teises šioje kovoje.
Tačiau paaiškėjo, kad vienybės Dieve moterų padėčiai pataisyti neužteko. Kažkaip vyrai, netgi labai liberalūs, neskubėjo už moters teises kovoti. Netgi toks švietėjas, kaip Žanas Žakas Ruso, moteris laikė vyrams nelygiomis sentimentaliomis ir lengvabūdiškomis būtybėmis. Kas sukėlė teisėtą britų rašytojos Mary Wollstonecraft protestą. Ji 1792 metais ir parašė pirmą moters teises ginančią knygą.
Devynioliktajame amžiuje vergystė buvo panaikinta. Tačiau moterys vis dar negalėjo nei savo nuosavybės turėti, nei balsuoti. Ką jau kalbėti apie vyro teisę neribotai su jomis santykiauti bei tęsti giminę. Tęsti savo, vyrišką giminę! Juk teismai tais laikais vaikų globą ir paveldėjimą ginčytinais klausimais spręsdavo tik vyrų naudai.
Ir štai devynioliktame amžiuje kovojant prieš vergystę ėmė plisti ir kova už moters teises. Pavyzdžiui, buvo tokia amerikietė Lucretia Coffin Mott. Dirbdama mokytoja ir gaudama pusę vyriško atlyginimo, ji nesutriko. Su savo drauge Elizabeth Cady Stanton ji organizavo Moterų Teisių Konvenciją. O XIX amžiaus viduryje teismai ėmė pripažinti moterų teisę turėti savo, nuo vyrų nepriklausomą nekilnojamą turą.
Tačiau jau dabar atsirado prieštaravimų. Moterys pagal įstatymą jau turėjo jas ginančių straipsnių. Būtent: teisę į sutrumpintą darbo dieną, teisę nedirbti naktimis, į gimdyvines atostogas. Kai kurios feministės pareiškė: tai duoda vyrams į rankas kozirį. Tai piešia moteris kaip bejėges ir silpnas būtybes. Lygybė turi būti lygybe. Jokių specialių įstatymų moterims - tai seksimas!
Vyrai susipainiojo. Geriau palikti šiuos klausimus spręsti pačioms moterims. O tam reikia suteikti joms balsavimo teises...
Dvidešimto amžiaus pradžioje atsirado “sufražisčių”. Atsirado jų daugelyje šalių. Jos išsikovojo moterims balsavimo teisę. Ir iki antrojo pasaulinio karo moterys jas jau turėjo beveik visur. Bet įstatymuose lengvatos dirbančioms moterims liko. Koziris vyrams į rankas vis dėlto buvo paliktas: jei jūs galite dirbti mažiau už mus, tad kodėl reikalaujate vienodų teisų?
Moterys pritilo. Jos palaukė, kol Amerikoje ir Europoje prasidėjo nauji neramumai - seksualinė ir kultūrinė revoliucija.
Šešiasdešimtais - septyniasdešimtais į savo programas aktyvistės ėmė įtraukti ir teisę į vienodą su vyrais atlyginimą, ir moters teisę reguliuoti savo vaisingumą. Tai reiškia: nesantykiauti su vyrais, jei nenori pastoti. Turėti teisę šviestis sekso ir kontracepcijos klausimais. Jums atrodo, kad tai savaime suprantama?
Štai tokia amerikietė, medicinos sesuo Margaret Sanger ima leisti žurnalą moterims “Moteris maištautoja”. Ji kovoja už tai, kad moterys laisvai gautų žinių apie gimdymą, apie tai, kaip nepastoti. Ir teismas ją apkaltina, nes, pasirodo, ji pažeidžia kažkokį šimto metų senumo įstatymą. Kuris teigia, kad skleisti spaudoje žinias apie kontraceptines priemones - amoralu. Jūs įsivaizduojate – kalba eina apie XX amžių...
Vis dėlto, šešiasdešimtųjų pabaigoje kontraceptika ir žinios apie ją yra įteisintos. Kitas slidus klausimas - abortai.
Vienos aktyvistės teigė, kad tai šventa moterų teisė. Įstatymai daugelyje šalių abortus leidžia. Ypač ten, kur gimsta daug žmonių. Kitur - ne, kaip, tarkime, Kanadoje. Ir pas mus, kur gyventojų mažėja, stiprėja judėjimas prieš abortus. Iš esmės tai antifeministinis ėjimas.
Septyniasdešimtais metais tokių moterų judėjimų kaip ERA ir NOW pastangomis, moterys įgyja konstitucinę apsaugą prieš diskriminaciją. Jos negali gauti mažesnio už vyrus atlyginimo... Bet gauna. Ten, kur dirba pagal susitarimą.
Ne, galima suprasti moterų pasipiktinimą. Jau dabar, XXI amžiuje, 70 procentų skurdžių - moterys. Moterų atlyginimai pasaulyje vis dar mažesni nei vyrų. Moterų - šalių vadovių rasime tik kokioje dešimtyje šalių. O šimte šalių jų nebėra tarp vyriausybės narių. Feminizmas, moterų nelaimei, nusidažė neigiama spalva - jame pradėta įžvelgti moterų lesbiečių įtaką, neapykantą vyrams, vos ne savotišką neurozės formą. Būti feministe tapo neigiamu apibūdinimu net tarp pačių moterų.
Paskutiniais metais feminisčių politinis aktyvumas nėra labai didelis. Įvyksta koks nors Moterų Kongresas. Pražygiuoja kokiame nors miestelyje moterys su plakatais. Pasirodo viena kita žymių feminisčių knyga. Tarkime, 1991 Naomi Wolf parašo knygą “Grožio mitas”. Joje ji demaskuoja idealizuotos moters vaizdą. Ji rašo, kaip jo pagalba vyrai kontroliuoja moteris.
Arba štai kita amerikietė - Susan Faludi. Savo knygoje “Atomūšis” ji rašo apie tai, kodėl feminizmas tapo nelabai populiarus.
Arba štai ispanė Rosa Martinez organizuoja feminisčių menininkių diskusiją apie “Naująjį feminizmą”. Jo šūkiai gana linksmi:
1. Būk seksuali, labai seksuali;
2. Būk turtinga, labai turtinga;
3. Dalykis pareigomis, meilužiais, draugais, žiniomis...
4. Gerai išmanyk naujas technologijas;
5. Nuolat rekonstruok su lytimi susijusius aprašymus;
6. Atrask didžiules galimybes patirti malonumą;
7. Mėgaukis ironija, “nekaltumu”, meditacija (budizmas būtų puiku); pagonybe...
Ir kaip rašo turkų menininkė Ebru Oezsecen, save vadinanti sultone ir turinti haremą, “tai susiję tik su malonumu, gera nuotaika ir gera išvaizda”.
Ar tai reiškia , kad feminizmas neteko savo galios?
Aš prisimenu vieną seną žurnalą, kuris ilgai gulėjo mūsų namuose lentynoje. Jo šaknelėje buvo užrašas:
“Niekuomet nenuvertink moters galios”.
