Nors vandens telkinių kokybė Lietuvoje nėra prasta, 6 proc. šalies ežerų būklė laikoma net labai bloga ir juos būtina valyti. Tačiau specialistai aiškina, kad valymas - brangus, todėl daugiau dėmesio skiriama ne teršalams šalinti, o taršos prevencijai.
Ežerų - beveik 3 tūkstančiai
Lietuvoje priskaičiuojama apie 2850 ežerų, kurie sudaro 1,4 proc. šalies teritorijos. Toks pats ežeringumas yra ir Latvijoje. Lyginant su Pietų Europos šalimis, šis rodiklis – gana didelis, o su Šiaurės Europa - keliskart mažesnis.
Pietų šalyse iškrenta mažiau kritulių, didesnis garavimas, jose ežerų nesuformavo ledynmečiai, tad vyrauja dėl upių tvenkimo atsiradę tvenkiniai.
Tuo metu šiauriau esančias valstybes ledynmečiu labai aktyviai veikė Skandinavijos ledynas ir Estijoje ežeringumas siekia 5 proc., Švedijoje 8,5 proc., o Suomijoje – net 9 proc.
Švarūs - du iš trijų
Dalia Aidukaitė, Aplinkos apsaugos agentūros upių baseinų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė, sako, kad Lietuvoje švarūs daugiau nei pusė ežerų.
Tačiau vandens telkinių valymas – brangiai kainuojantis procesas, todėl jis nėra naudojamas labai dažnai. D. Aidukaitė akcentuoja, kad geriau skirti daugiau jėgų prevencinėms priemonėms, kurios - daug pigesnės.
„Reikia mažinti taršą iš miestų statant ar modernizuojant miestų valymo įrenginius. Taip pat mažinti taršą iš žemės ūkio - ji išplaunama iš laukų dėl per gausaus mineralinių trąšų ar mėšlo naudojimo, ne laiku barstomų trąšų (ant įšalusios žemės, kai jos greitai nuplaunamos į telkinius), nesandarių mėšlidžių“, – aiškino D. Aidukaitė.
Aplinkos ministerijos vandenų išteklių ir normatyvų skyriaus vedėjas Arūnas Čepelė tvirtina, kad pastaraisiais metais vandens kokybė gerėja.
Didelės dalies upių vandens kokybė ypač pagerėjo per pastaruosius metus, kai pradėjo veikti nauji nuotekų valymo įrenginiai. Tačiau bendrąją vandens telkinių būklę lemia ne tik tarša, bet ir upių vagų tiesinimas, užtvankų statyba.
Išsiurbia dumblą
Anot jo, dažniausiai yra pavalomos tam tikros ežerų pakrantės dalys, iškasant susikaupusį dumblą (ypač jeigu jis užterštas nuotekomis, naftos produktais ar kitomis medžiagomis) bei pašalinant nereikalingą augmeniją, taip pat apželdinant ir tvarkant vandens telkinių krantus.
Vandens telkinius galima tvarkyti ne visur. Darbų galima imtis tik nutraukus arba maksimaliai sumažinus biogeninių medžiagų įtekėjimą į vandens telkinį. „Tik užtikrinus, kad nevalytos gyvenviečių, žemės ūkio ir pramonės nuotekos nepatektų į vandens telkinį, reikėtų prieiti prie vandens telkinių tvarkymo“, – sako D. Aidukaitė.
Nuo 2004 metų Lietuvoje buvo įgyvendinta apie šimtą vandens telkinių tvarkymo darbų.
Per metus ištiriamas vienas iš devynių ežerų
Lietuvoje valstybinis monitoringas yra vykdomas 345 ežeruose ir tvenkiniuose, iš kurių 8 ežerai ir Kauno marios yra tiriami kasmet, o kiti - rotaciniu principu kartą per 3 arba 6 metus. Tačiau didžioji dalis tiriamų ežerų susitelkę rytinėje Lietuvos dalyje, kur daugumos ekologinė būklė - gera.
Ežerai bei tvenkiniai, kurių būklė bloga, išsidėstę skirtinguose Lietuvos regionuose. Prie tokių vandens telkinių priskiriamos ir Kauno marios.
Vilniaus rajone prastos būklės yra Riešės ežeras, Širvintų rajone – Spėros ežeras ir Bartkuškio tvenkinys, Trakų rajone – Didžiulio ežeras, Kaišiadorių rajone – Švenčiaus ežeras, Lazdijų rajone – Rimiečio ežeras, Alytaus rajone – Neveiglo bei Alovės ežerai, Marijampolės rajone – Amalvo ežeras, Šakių rajone – Totorviečių tvenkinys, Jurbarko rajone – Jurbarkų tvenkinys, Raseinių rajone – Paupio ir Sujainių tvenkiniai, Ukmergės rajone – Kadrėnų tvenkinys, Kretingos rajone – Tūbausių tvenkinys, Panevėžio rajone – Stepanionių tvenkinys, Telšių rajone – Biržulio ežeras bei Ubiškės tvenkinys, Šiaulių rajone – Rėkyvos bei Paežerių ežerai ir Ginkūnų tvenkinys.
