Uraganas, škvalas, audra, kruša, perkūnija, liūtis, potvynis – šie stichiniai gamtos reiškiniai tapo įprasti mūsų planetoje. Ne išimtis baisių anomalijų virtinėje ir Lietuva – mažas taškelis geografijos atlase.
Kasmet sulaukiame vis daugiau perspėjimų iš gamtos. Taip ji protestuoja prieš žmonijos civilizacijos keliamą pavojingą grėsmę aplinkai ir žmogui. Ar suvokiame ir išgirstame skambančius pavojaus varpus dėl visuotinio atšilimo, klimato kaitos, šiltnamio efekto padarinių? Ko gero, pavojų girdime skambant, kai po prasiautusio uragano ar viesulo, kurių pavadinimams jau pristingama vardų, skaičiuojamos žmonių aukos ir milžiniški nuostoliai.
Šiandien „Ūkininko patarėjas“ kviečia prisiminti didžiausią viesulą, siautėjusį Lietuvoje prieš 30 metų. Baisus tornadas niokojo Širvintų miestą 1981m. gegužės 29–osios pavakarę. Ką tuomet patyrė ir išgyveno miestelio žmonės?
Kai prabyla gamta
Mokslininkai įrodė, kad žemės klimatas kinta ir pokyčiai vyksta daug greičiau nei manyta. Jau visi esame tapę liudininkais baisiausių stichijų, suniokojusių didžiausius miestus, pasiglemžusių tūkstančius gyvybių ir palikusių daugybę žmonių be pastogės. Tai visuotinio atšilimo padariniai.
Žemės planeta tapo neatspari žmogaus daromai žalai. Išgelbėti planetą dar nevėlu – įsitikinęs JAV politinis veikėjas, aštuonerius metus ėjęs viceprezidento pareigas Alas Goras, parašęs knygą „Nepatogi tiesa“. Jo visuomeninė veikla, siekiant sumažinti klimato kaitą, buvo įvertinta Nobelio Taikos premija. Atsivertę jo knygą, išleistą sutrumpinta versija ir lietuvių kalba, skaitome nerimu persunktą pamąstymą apie žmonijos ateitį.
Skyriuje „Uraganų stebėjimas“ A. Goras rašo: „Uraganai tampa galingesni ir turi didesnę griaunamąją jėgą dėl visuotinio atšilimo. 2005 m. kilo tiek daug tropinių vėtrų ir uraganų, kad jiems pritrūko vardų. Pirmą kartą istorijoje Pasaulinė meteorologijos organizacija, norėdama pavadinti uraganus ir vėtras, kurios tęsėsi iki gruodžio, gerokai ilgiau nei trunka įprastas uraganų sezonas, turėjo pradėti naudoti graikų abėcėlės raides.“
Autorius knygoje mini visus 27 uraganus, siautusius planetoje, ir patį didžiausią Katrinos uraganą Floridos pakrantėje. Stiprus ir galingas viesulas griovė viską savo kelyje. Vėjo greitis siekė apie 75 m/s.
Visa griaunanti stichija siautėjo ir Širvintose prieš 30 metų. Vėjo greitis tada siekė 70 m/s.
Ramybė prieš audrą
1981 m. gegužės 29–oji buvo gražus saulėtas penktadienis. Širvintos gyveno savo tylų gyvenimą, baigiantis darbo savaitei. Melioracijos statybos montavimo valdyboje irgi darbo diena ėjo į pabaigą. Kaip tuomet buvo įprasta, darbininkams atvežė parduoti mėsos. Tvarkingai, pagal sąrašą. Kieme prie autobuso, iš kurio buvo prekiaujama, sustojo eilutė. Mašinoje prie vairo sėdėjo vairuotojas, o dvi valdybos darbuotojos prekiavo. Buvo 17 val. 40 min. Staiga eilutė pakriko, žmonės sujudo ir pamatė skriejant ore daiktus. Kiti išgirdo sprogimą primenantį garsą. Kažkoks nerimas išbaidė visus per akimirką.
Autobuse liko trise. Vairuotojas uždarė duris ir pamėgino išvažiuoti iš kiemo. Vartai buvo užrakinti. Grįžo atgal į aikštelę. Vairuotojas perspėjo moteris tvirtai įsikibti ir laikytis. Sakė, kariuomenėje matęs uraganą, čia kažkas panašaus. „Moterytės‚ mus jau kelia“, – dar spėjo šūktelėti.
Teresė Kiškienė, tuomet buvusi autobuse, dar spėjo pamatyti, kaip vėtra niokojo sviesto gamyklą. Ji pamatė ir ore skriejantį galingą „Kirovo“ traktorių.
„Kai mus pakėlė, dar buvau sąmoninga. Pagalvojau, šiandien penktadienis, laidos mus pirmadienį. Nuo rankos nusiėmiau elektroninį laikrodį, brolio padovanotą. Deficitas buvo, rankoj jį laikiau. Paskui baisus ūžesys ir smūgis. Atsipeikėjau ant anglių krūvos. Pradėjau šliaužti. O negaliu pajudėti. Atsisėdau ir iš kojų ištraukiau didžiausias stiklo šukes. Tada pamačiau savo bendradarbę Birutę Jokubauskienę. Pažiūrėjau į ją ir sakau: „Birute, į ką tu panaši.
Visa kaip negras.“ O ji man atgal: „O tu pasižiūrėk kokia, dar juodesnė.“ Mudvi nušliaužėme nuo tos anglių krūvos ir likome ant vejos. Mano vyras dirbo melioracijos viršininko pavaduotoju, prilėkęs manęs nepažino. Tik iš drabužių. Jis nuvežė mus į ligoninę. Ten jau pilna žmonių. Man tuos stiklus iš viso kūno traukė vonioje, kitur vietos nebuvo“, – prisiminė išgyventą siaubą Teresė.
Autobuso vairuotojas užkrito ant gelžbetonio sijos ir žuvo vietoje. Iš autobuso teliko keturi ratai ir rėmas, jis sudužo. Vėliau žmonės pasakė Teresei, kad matė autobusą sklendžiantį aukštai ore, pakibusį sulig melioracijos kieme stovinčiu gal 20 metrų aukščio kaminu...
Stichija kaskart sukrečia
Dabar seniūnijoje dirbanti Rima Gudeikienė prieš trisdešimt metų darbavosi Širvintų pieninėje. Darbo diena jau ėjo į pabaigą. „Išėjome pasižiūrėti į lauką nuo rampos. Matėme virš Širvintų kaimo kybantį juodą debesį. Danguje lyg ir dulkių debesys sklandė, o tarp jų – pagaliai, lentos, dar kažkokie daiktai skraidė. Dirbau sviesto ceche, mes buvome sulankstę kartono dėžes ir sudėję į rietuves. Tik staiga jas visas išvartė vėjo sūkurys. Mes puolėme prie langų, bet jų uždaryti nevaliojome – toks stiprus pūtė vėjas. Paskui mėginau koridoriumi eiti į kitą patalpą, bet nė žingsnio žengti negalėjau – spaudė prie sienos. Mes daugiau nematėme, kas lauke buvo, tupėjome viduje. Moterys panikavo, verkė, sakė – pasaulio pabaiga. Vis galvojau apie savo mažąjį vaikiuką, paliktą pas kaimynę. Vos aprimus vėtrai lėkiau namo. Baisu buvo po to, kai pamatėme, kiek žalos tas uraganas padarė. Dėkui Dievui, vaikas buvo saugus, nieko nenutiko“, – svarbiausią tuomet kamavusį nerimą atskleidė Rima.
Išėjus laukan išvydome viesulo padarinius. Kieme buvo suniokotos pieninės gamyklos mašinos, kurios buvo paruoštos išvežti produkciją. Jos buvo sudaužytos, sulamdytos kaip po didžiausios avarijos.
Pasak Rimos, tuomet baisiausia buvo ne tai, kas vyksta akyse, o nesuvokimas, kas gi čia nutiko. Vėliau moteris dar ir dar kartą išgyveno panašius kataklizmus. Prieš kelis metus, kai lankėsi savo tėviškėje Matuizose, Varėnos rajone, irgi siautė viesulas. Išrovė sodo obelis, nuplėšė stogus. Pylė tokia kruša, kad aplink per akimirką pabalo kiemas, sodas, daržai. Škvalas siautė Matuizose ir pernai rugpjūčio mėnesį. „Gamtos stichija kaskart sukrečia“, – sakė Rima.
Skraidė dešros ir skilandžiai
Bene labiausiai per tą pavakarę siautėjusį viesulą nukentėjo Širvintų kaimelio gyventojai. Kaimeliu jis vadinamas iš įpratimo – dabar ten stovi gražių individualių namų rajonas. Užsukame į Žolyno gatvę, per kurią ir skrodė viesulo stulpas, nugenėjęs šimtamečius medžius ir nuplėšęs kone visų, pasipynusių jo kelyje namų stogus.
Sutikta Dalia Karaliūtė prisipažino apie viesulą išgirdusi Vilniuje, kur tuomet dvidešimtmetė mergina studijavo. Kaip mat parvažiavo namo. Mama jai papasakojo apie išgyventą siaubą. Moteris, pamačiusi artėjantį debesį, nubėgo pas artimiausią kaimynę. Dabar kartu su ja nuėjome ten.
Garbaus amžiaus Zofija Četrauskienė pasakojo, kad tądien pas ją atvažiavo pusbrolis iš Jonavos. Ji išėjo į kiemą pašnekėti ir išgirdo sprogimus. Moteris pamanė, kad sprogo magistralinė neseniai nutiesta dujų trasa. „Žiūriu, atlekia mano kaimynė. Mes abi ir lėkėme slėptis. Nubėgome iki sandėliuko ir ten užsidarėme. Bet nerimas vertė dar toliau bėgti. Nulėkiau už sandėliuko, ten dar vienas namas. Tada apsikabinau stulpą ir likau, o kur slėpėsi kaimynė, net nemačiau. Atsiguliau ant žemės – apvertė mane žemėm. Sulaužė nosį, sužeidė stuburą. Skraidė geležinės sijos, stogai, plytos“, – pasakojo moteris. Skraidė dešros ir skilandžiai, lijo mėsomis ir drabužiais. Vieną kitą rūbą ji rado sandėliuke suvarytus į plyšius. Tik drabužiai buvo taip sumazgyti, kad ištiesinti jų buvo neįmanoma...
Dukrai Daliai mama Jadvyga Karalienė pasakojo, kad laikė sandėliuko duris, o viesulas jas plėšte išplėšė.
Gintarui Četrauskui tuomet buvo 12 metų. Viesulą jis matė iš toli, mat su draugais buvo nuėjęs prie ežero. Paauglį nustebino saulė, kuri buvo apjuosta tarsi juoda juosta. Viesulas atūžė nuo miško ir nuo kelio Vilnius–Ukmergė pusės. Ties Širvintų kaimeliu priartėjo didžiulis stulpas. Gintaras nuskubėjo slėptis pas draugo tėvus. Parėjęs namo rado trobą be stogo. Po to pylė ledų kruša...
Vyras išsaugojo 1981 metų „Švyturio“ žurnalo 14 numerį, kuriame buvo aprašytas Širvintų uraganas. Juodai baltos fotomeistro a. a. Liudo Ruiko nuotraukos iš įvykio vietos, kur viesulas praūžė.
Visi Širvintose šnekinti viesulo liudininkai vienu balsu sakė, kad tik daugiau tokia nelaimė nepasikartotų. Teresė prisipažino, kad visada širdį nudiegia išgirdus prognozuojant škvalą. Su stichija nenorėtų susidurti ir Rima, ir Dalia, ir Gintaras, ir Zofija. Užtenka ir vienos pamokos.
