Atsakymų į šiuos klausimus tradiciniame fantastikos mėgėjų suvažiavime „Lituanicon, laviruodamas tarp fantastikos ir rimto mokslo, ieškojo šio judėjimo dalyvis Andrius Jautakis.
Civilizacija ir intelektas siejasi ne tik su technologijomis
Anot pašnekovo, fantastine literatūra besidominčio jau keletą dešimtmečių, šio žanro knygos išsiskiria tuo, kad turi gerokai mažiau suvaržymų.
Remdamasis fantastine literatūra, pašnekovas sumodeliavo keletą alternatyviosios evoliucijos scenarijų. Kadangi Visata yra beribė, tų scenarijų tikimybė realizuotis esą gali būti artima100 proc.
„Kur nors aplink kokią nors žvaigždę gali suktis planeta, kurioje egzistuoja mano aptartos sąlygos. Galiu lažintis, kad evoliucijos galimybės, evoliucijos simuliavimas dirtinomis sąlygomis tikrai domina ir fantazijos turinčius mokslininkus. Jei kažkas tyrinėja evoliuciją, manau, jis tyrinėja ir galimybes“, - svarstė pašnekovas.
Taigi pirmasis jo alternatyvios evoliucijos scenarijus – pasaulis be sausumos.
A. Jautakio teigimu, pati ekologinė sistema iš esmės labai nesiskirtų nuo dabartinės: jūros augalų dėka vyktų fotosintezės procesai, kurių metu gamintųsi deguonis. Pagrindinis skirtumas būtų kranto linijos. Mat dabartinę vandens florą ir fauną visgi formuoja faktas, kad jūra turi kraštus. Būtent todėl yra menkai išsivysčiusi viena biologinės įvairovės rūšis – pleistonu vadinama vandens paviršiuje plūduriuojančių, pusiau panirusių augalų ir gyvūnų visuma. Mat šie organizmai nuolat išmetami į krantą. Jei sausumos nebūtų, jie sukurtų plaukiojančius atolus, ant kurių galėtų išsivystyti jei ne žmogus, tai bent jau stambesni pusiau sausumos gyvūnai.
„Bet kuriuo atveju evoliucija vyktų. Tiesa, žmogus neišsivystytų, undinės – taip pat ne, tačiau plaučiai atsirastų. Apie povandeninę rasę taip pat neverta kalbėti – ugnies po vandeniu nesusikursi, akmens irgi nepatašysi. Norint pastatyti akmeninę pilį, akmenis tašyti reikėtų ant kranto. Taigi viena problema, žmogumi, ten būtų mažiau.
Tai nereiškia, kad nebūtų proto. Dabar mokslininkai bando nustatyti, ar delfinai protingi. Žinoma, technologinis protas, kurį turime mes, išsivystytų sunkiai, nes sunkiai vystytųsi technologijos. Tačiau darant prielaidą, kad delfinai yra bent iš dalies protingi, jie neišrado nei rato, nei parako, nei rašto, bet galbūt gali bendrauti tarpusavyje, turėti kalbą ir kurti muziką, o tai jau labai ryškūs civilizacijos požymiai. Mes turime atsiriboti nuo suvokimo, kad civilizacija ir intelektas siejasi tik su technologijomis“, - įsitikinęs A. Jautakis.
Gyvenimas kelių dešimčių kilometrų aukštyje virš žemės
Dabar įsivaizduokime, kad mus supa ne oras, o kažkokia tarpinė tarp oro ir vandens atmosfera, atmosferos slėgis yra didžiulis – 100 atmosferų. Tačiau tokioje medžiagoje yra labai patogu plūduriuoti – mus pakeltų ir perneštų į kitą vietą vos vieno metro skersmens vandenilinis burbulas.
„Panašiai, kaip žuvys turi oro pūslę, taip evoliucijos metu didžioji dalis gyvų organizmų turėtų kažką panašaus – balioną, kurio pagalba galėtų skraidyti. Ir dabar yra tokios išsipūtusios rutulinės žuvys su mažyčiais sparniukais. Jų viduje – vanduo. Kodėl negalėtų atsirasti ir tokie pripučiami drambliai? Taigi būtų daug didžiulių išsipūtusių, organizmų, kurių svoris būtų santykinai nedidelis ir kurie dėl atmosferos tirštumo pakankamai nesunkiai galėtų judėti vertikaliai. O jeigu išsivystytų protinga rasė, skraidanti asmeninė transporto priemonė taptų nebe prabanga, o būtinybe“, - pasakojo fantastikos žinovas.
Jeigu į tokį pasaulį būtų įmestas šiuolaikinis žmogus, didžiausia problema jam būtų surasti, kokiame aukštyje virš planetos paviršiaus gyventi, kadangi paviršiuje temperatūra siektų apie 200 laipsnių pagal Celcijų. Beje, augalai tokioje aplinkoje būtų labai aukšti – iki kelių dešimčių kilometrų. Šalia jų Australijoje augantys didžiuliai eukaliptai atrodytų kaip nykštukai. Mat debesuotumas tokioje atmosferoje būtų labai didelis, todėl augalams tektų kuo aukščiau iškelti savo žaliąsias vietas, kad gautų saulės šviesos fotosintezei.
„Šie augalai sudarytų ardus, kaip ekvatoriniuose miškuose, taigi galima būtų gyventi jų šakose. Be to, greičiausiai atsirastų nemažai augalų, kurie sugebėtų gyventi nesuleidę šaknų, kaip, pavyzdžiui, kai kurios orchidėjos ir kerpės. Iš tų augalų taip pat susidarytų plaukiojančios salos, kuriose galima būtų gyventi.
Tiesa, tose augalinėse salose nebūtų nei naudingų iškasenų, nei medžių kamienų, todėl galime kalbėti tik apie tai, kaip homo sapiens galėtų adaptuotis tokiame pasaulyje. Žmogus ten galėtų gyventi, net turėdamas tik akmens amžiaus įrankius. Medžiotų pripučiamus dramblius ir vargo nematytų. Tačiau apie apie žmogaus atsiradimą kalbėti būtų sunku. Mat, jei tikėsime Darvinu, beždžionę į žmogų pavertė darbas“, - svarstė A. Jautakis.
Dinozaurai geriausiu atveju būtų pasiekę tik akmens amžių
Prieš pradėdamas pasakoti apie dar vieną evoliucijos scenarijų, pašnekovas priminė mokslinę klišę, kad jei nebūtų nukritęs meteoritas, jis nebūtų sukėlęs visuotinio atšalimo ir dėl to nebūtų išnykę dinozaurai, nebūtų ir mūsų, kadangi evoliucijoje įsitvirtintų dinozaurai. Anot jo, ši teorija turi tam tikrų trūkumų. Pirmiausiai dinozaurai neišmirė visi vienu metu, o kartu su jais išmirė ir daug kitokių organizmų.
Be to, realiausi kandidatai į žmogaus konkurentus buvo ne didieji dinozaurai, o mažiukai – didelės vištos ar šuns dydžio. Tačiau ir prieš juos žmogus turėtų pranašumą – rankas, kuriomis gali manipuliuoti ir judinti mažus objektus. Pagaliau dinozaurų dauginimosi būdas (dėti kiaušinius) nereikalauja sėslumo: nereikia prižiūrėti savo palikuonių bei burtis į bendruomenes, o kai nėra bendruomenės, neperduodama patirtis ir nesivysto amatai.
„Jei, tarkime, būtų išnykęs žmogus, o ne dinozaurai, pastarieji šiandien geriausiu atveju būtų išsivystę iki akmenes amžiaus“, - įsitikinęs A. Jautakis.
Šiandien evoliuciją laimi smegenys ir šaltas protas
Pašnekovas kelia dar vieną rimtą klausimą: kokios yra evoliucijos ribos, t. y. iki kokios ribos žmogui dar verta evoliucionuoti? Labai akivaizdus pavyzdys – ūgis. Žinia, mes augame, tačiau dėl didėjančių atstumų tiek smegenų viduje, tiek nuo smegenų iki raumenų lėtėja žmogaus reakcija. Be to, didesniam organizmui reikia daugiau maisto. Todėl jei aukštas žmogus gimsta vietovėje, kurioje trūksta maisto, greičiausiai jo palikuoniai jau bus žemesni.
„Aišku, kovoje dėl patelių, dėl išgyvenimo ir maisto didelis ūgis yra privalumas, todėl aukštaūgiai galėtų gyventi ten, kur maisto yra daug, bet jį sunku pasiimti. Tačiau jei augsime be saiko, susidursime su žirafos problema. Šio aukščiausio gyvūno žemėje kraujotakos sistema tokia sudėtinga, kad jeigu įpjautume žirafai, iš karto sprogtų visos kraujagyslės, nes imtų slėgti visi tie septyni metrai kraujo, kurie yra aukščiau. Yra nufilmuota, kaip mokslininkai, darydami skrodimą, pripūtė žirafos plaučius. Atrodė, kad visi kiti organai dingo, nes plaučiai užpildė visą jos vidų. Taigi aukštesnis nei trijų metrų žmogus susidurtų su rimtomis fiziologinėmis problemomis“, - teigė pašnekovas.
A. Jautakio manymu, šiandien žmogui evoliucionuoti reikia tik tiek, kad jis prisitaikytų prie savo sukurtų sąlygų. Pavyzdžiui, anksčiau svarbus gynybinis mechanizmas – barzda – šiuo metu nereikalingas. Maisto atsargos, kurias mūsų protėviai kaupė ant šonų ir kitose kūno vietose, šiandien dirbtinais būdais šalinamos už didelius pinigus.
„Būtų visai neblogai sumažinti hormonų kiekį, kadangi nuo jų dabartinėje visuomenėje kyla daug problemų. Jei žmogus būtų santūresnis ir labiau šalto mąstymo, jis tikrai turėtų privalumų evoliucinėje kovoje su karštakošiais. Dar vienas įdomus faktas: pirminė mūsų smegenų užduotis nebuvo lavinti atmintį, todėl išmokę skaityti, mes labai sumažinome savo sugebėjimą įsiminti veidus. Atmintis visgi ribota, todėl kažkuo ją užpildydami, esame priversti kažko atsisakyti. Taigi jei žmogus išlavintų savo smegenis, jis turėtų privalumų evoliucinėje kovoje“, - įsitikinęs pašnekovas.