Labai stengėmės išlaikyti santykius, labai norėjom būti kartu. Viskas sekėsi puikiai, mylėjom vienas kita ir santykiai klestėjo.
Baigusi mokslus, grįžau į gimtąjį miestą ir iškart apsigyvenome kartu. Susiradau puikiai apmokamą darbą, todėl po dviejų bendro gyvenimo metų nutarėme paimti paskolą ir pirkti būstą. Per didelius vargus pavyko viską susitvarkyti ir pagaliau džiaugėmės butuku. Apie santuoką visada pasvajodavome, tačiau vis atsirasdavo trukdžių, o be to, manėme, kad tai tikrai nieko mūsų santykiuose nepakeis.
Na, ir štai po būsto įsigijimo prabėgo pusė metų. Prieš porą mėnesių pajutau, kad kažkas negerai, kažkas santykiuose pasikeitė... Jis irzlus, piktas, viskuo nepatenkintas, jo nedžiugina mano prisilietimai, jis tiesiog manęs vengia. Maniau, gal viskas susiję su darbu, sunkumai dėl sumažėjusių jo pajamų... Neleidau sau kelti jokių scenų, viską savyje laikiau oriai, ir net dar labiau pradėjau stengtis dėl šeimos, dėl jo... Tačiau niekas nesikeitė, kiekviena diena prasidėdavo tarsi mano kantrybės išbandymais, kuriuos ruošdavo jis...
Bandžiau kalbėtis, kas negerai, kokios problemos, kad viską kartu galim ištverti, tačiau jis tylėdavo. Vėliau pradėjau įtarinėti, gal yra trečias asmuo. Kuo toliau, tuo šie įtarimai pradėjo neduoti man ramybės, tačiau negalėdavau patikėti, kad tai įmanoma. Niekada nedaviau jam pagrindo manęs išduoti, visada buvau labai tolerantiška, visi jo draugai pavydėjo jam, kad antra pusė taip pasitiki juo, kad mes kaip vienas kumštis, kad visi jo sumanymai su mano pastangomis ir pritarimu įgyvendinami...
Prieš mėnesį pamačiau jo pokalbius kompiuteryje su kita... Pokalbiai jausmų tema, jis prisiekinėjo kaip ją myli, kad ji jam vienintelė. Žemė išslydo iš po kojų. Beveik nieko neatsimenu... Prisimenu tik viena - kaip maldavau jo pasakyti, kodėl jis su manimi taip pasielgė, jis pasakė: "Todėl, kad tu man per gera ir aš tavęs nevertas... Po tokių žodžių išbėgau..."
Ryte grįžusi namo ir palaukusi, kol jis išeis, radau ir kitų susirašinėjimų socialiniuose tinklapiuose su ta pačia mergina. Buvo bjauru ir skaudu skaityti jo žodžius, parašytus jai. Paprašiau, kad išeitų iš mūsų namų. Jam išėjus pas mamą, prasidėjo dar vienas košmaras. Ką daryti su bendru butu: parduoti, pakeisti laiduotojus, pakeisti bendraskolį. Man šis klausimas taip greitai nekilo, tačiau jam ir jo šeimai tai labai svarbu. Klausiau, gal pavyktų viską susigrąžinti. Jo atsakymas buvo trumpas - neverta.
Taigi jau mėnuo kaip gyvenu viena mūsų bute. Paprašiau jo šeimos laiko, laiko man ir jam. Negaliu priiminėti tokių drastiškų sprendimų dėl buto pardavimom tačiau jaučiu, kaip nebesusitvarkau su savimi. Negaliu gyventi,negaliu išlikti rami, tiesiog nebegaliu... Matau atvirus jų bendravimus socialiniuose tinklapiuose, dar didesnį klausimą kelia tai, kad ta mergina gyvena užsienyje.
Nesuprantu, kaip žmogus, tiek metų buvęs su manimi, gali vienu brūkšniu užbraukti visą mūsų kurtą gyvenimą? Jis nieko nepaaiškino, tiesiog viską užbaigė. Visi artimieji šoke, draugai negali tuo patikėti, o aš nežinau, ką man daryti - ar taip lengvai paleisti, ar laukti ir tikėti, kad sugrįš?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Taigi jūs jaučiatės šokiruota ir tai suprantama: į jūsų gražų gyvenimo planą įsiveržė kita moteris, kurią jūsų draugas pamilo. Taip, kaip kažkada, kai jums abiem buvo apie dvidešimt, pamilo jus. Pamilo iš atstumo - jam užtekdavo jūsų vaizdo viduje, nes tuo metu jūs mokėtės skirtinguose miestuose, ir, žinoma, jam buvo lengva mylėti jus šia meilės rūšimi. Jis ilgėdavosi jūsų. Kuomet jūs įsigijote bendrą butą ir atsidūrėte po vienu stogu, ilgesys išnyko, jūsų draugo meilė jums greičiausiai jau buvo besibaigianti, ir jūsų vietą jo širdyje užėmė kita. Kodėl tas pats neatsitiko jums?
Aš manau, kad jūs ir jūsų draugas mylėjote vienas kitą skirtingomis meilėmis.
Jūsų meilė aiškiai prieraiši. Ji remiasi tolima perspektyva, kurioje svarbus dalykas yra užtikrintumas ir saugumas. Šiame gyvenimo plane iš eilės eina mokslai, butas, vaikas. Tai seka kad ir iš didelio dėmesio, kurį jūs skiriate buto klausimui. Jūs neprarandate galvos ir nesakote: „Buvau kvailai įsimylėjusi“.
Jūsų meilėje svarbu elgtis protingai, galėti atsiremti į vyro petį. Neteisinga būtų sakyti, kad jūs mylite tik galva. Ne, jūs turite ir gilių, švelnių bei altruistiškų jausmų. Galbūt jūs iš pradžių irgi buvote jį aistringai įsimylėjusi tuo laikotarpiu, kai, jūsų žodžiais, „viskas sekėsi puikiai, mylėjom vienas kitą ir santykiai klestėjo“. O gal ir ne.
Žodis „klestėjo“ reiškia vertinimą - taip retai kalba žmonės, kurie tiesiog „praranda galvą“, t.y. įsimyli aistringai. Joks Romeo ir jokia Džuljeta nepasakytų, kad „mūsų santykiai klesti“. Jie tiesiog negali vienas be kito ir viskas. Aistringoje meilėje daug neracionalumo ir kančios - kad ir dėl to, jog negali savo mylimo matyti nuolatos. Čia yra ir skausmo, ir euforijos.
Užtikrintumas, kad esi mylimas - ir abejonė - šie svyravimai kaip sūpuoklėse „įsiūbuoja“ jausmus. Kai mylinčios širdys pagaliau susitinka, „įsiūbavimas“ baigiasi. Todėl tokia meilė dėsningai silpnėja - jos vietą gali užimti prieraiši meilė, o gali ir neužimti. Galbūt jaunas Romeo nustotų mylėjęs Džuljetą, jei tragiška mirtis nenutrauktų jų abiejų gyvybės? Užtat prieraišia meile mylintys žmonės dažnai sako tai, ką sakote jūs: „Labai stengėmės išlaikyti santykius“.
Tam, kad įsimylėtum, visai nereikia išlaikyti santykius, jie išsilaiko patys dėl „meilės chemijos“. O stengtis išlaikyti dažniau linkęs žmogus, kursi bijo likti be santykių. Taigi jam reikia saugumo, užtikrintumo, todėl jis ir stengiasi.
Jūsų draugo meilė labiau aistringa, primenanti susižavėjimą, įsimylėjimą, savotišką ligą, kuri nesitęsia daugiau, nei treji metai (kartais dar trumpiau). Tokios meilės dalis - kančia, „uždrausto vaisiaus saldumas“, kuomet atstumai, negalėjimas būti su savo širdies dama tik sustiprina meilę. Tai matosi iš to, kaip greitai jis atšalo jums ir kaip greitai įsimylėjo kitą moterį - gyvenančia toli nuo jo.
Tokiai meilei netrukdo atstumai, o netgi padeda. Greičiausiai apsigyvenęs su savo nauja meile iš socialinio tinklo po vienu stogu jis pajustų tą patį - atšaltų jai. O jei jūs tuo metu gyventumėte atskirai, jis kaip tik dabar pamiltų jus!
Ką jaučia žmonės, kuomet vienas jau atšalo, t.y. „pasveiko“ nuo įsimylėjimo, o kitas kaip tik prie jo prisirišo? Išeina tokia situacija: atšalęs partneris nebenori santykių, nes jie jį „dusina“. Jis nori laisvės. Jis yra „šeimininkas“. Žinoma, netrukus jo laisvė pavirsta nauja vergove - jis įsimyli kitą. Tačiau tokią kitą, kuri yra toli ir nevaržo. Prieš jus jis jaučiasi kaltas, nes negali atsakyti jausmais į jausmus. Kaltės jausmas sukelia pyktį, jūs savo meile ir gerumu tik erzinate, nuo jūsų jam norisi laikytis toliau.
O priklausoma, prieraišioji pusė čia esate jūs - „vergė“- šiuo metu labai nenorinti jo paleisti. Jūs bijote vienatvės, o pykti neleidžiate sau iš baimės. Juk jei jūs supyktumėte atvirai, partneris galėtų labai greitai jus mesti! Todėl jūs nešiojate savo viduje gilią nuoskaudą, kurios niekam nerodote. Išauga depresija - suspaustas, lyg presu, pyktis.
Jūs baigiate savo laišką pagalbos prašymu. Matote, pagalba šiuo atveju - ne visai tinkamas žodis. Kai kuriais dalykais reikia tiesiog persirgti, kaip mes persergame sunkiu gripu. Todėl neverta klausti savęs: kas buvo ne taip? Ir ką man daryti?
Viskas buvo taip. Tiesiog jūs mylėjote skirtingomis meilėmis. Visai gali būti, kad jūsų laukia kitokia meilė, o jo laukia irgi kitokia meilė. Todėl geresnis klausimas yra toks: kaip dažniausiai vystosi tokie santykiai? Ko aš galiu tikėtis?
Meilės santykiai vystosi gan įvairiai, tačiau bent šiuo metu aišku, kad jėga jūs negalite atstatyti savo ir draugo šeimos, ir galite tik sirgti bei sveikti nuo savo prieraišios meilės. Sakoma, kad pasveikimas nuo prieraišių santykių tęsiasi pusė tiek laiko, kiek tęsėsi santykiai - taigi jūsų atveju tau užimtų ne mažiau nei kelerius metus.
Ką konkrečiai jums daryti? Labai gerai, jei pamatysite savo santykius lyg iš šono: jums gali padėti ir artimieji, ir psichoterapeutas. Jei jūs leisite sau išaugti iš „vergių“ ir nustosite galvoti, kaip „išlaikyti“ santykius, jūs tiesiog juos paleisite. Ir pajusite, kas yra laisvė. Žinoma, ne visiška - jums iš tiesų reikia išspręsti paskolos klausimus. Juk paskola - taip pat savotiška vergija. Tačiau kur kas svarbesnis dalykas - kad meilę kitam papildytų meilė sau pačiai.
Finansinius klausimus žmonės sprendžia pakankamai sėkmingai. O tam, kad išmoktumei gyventi ir mylėti neprarandant savęs, mylint ir save, ir kitą žmogų - mokosi visą gyvenimą.
Taigi linkiu jums meilės – tik kitokios, mažiau jums žinomos! Ji neateina staiga ir netrunka kažkiek metų, tačiau jos galima daug metų mokytis. Ir tuomet ji tampa gyvenimo dalimi.
Sėkmės jums,
Olegas Lapinas
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
