Aišku, kaip bet kurioje civilizuotoje puotoje valstybės nusprendė nustatyti tam tikras taisykles, kad visiems atitektų tiek pyrago, kiek priklauso.
Taisyklės buvo paprastos: norintys Afrikos gabaliuko atitinkamoje žemyno teritorijoje turėjo turėti savo administracijos atstovų – ar prievarta, ar gera valia pasirašius sutartį su vietos valdovais. Šioje puotoje nedalyvavo nė viena iš Afrikoje tuo metu egzistavusių valstybių – jų nepakvietė. Šiaip ar taip, kam rūpi valgomo pyrago nuomonė?
Tuo metu, kai vyko Berlyno konferencija, Afrikoje egzistavo dešimtys valstybių. Tai nebuvo akmens amžiaus lygio valstybės, bet socialinius, kultūrinius bei ekonominius ryšius gerai išvystę dariniai. Tarp šių valstybių pasižymėjo Benino karalystė.
1668 m. vienas olandų keliautojas taip apibūdino Benino miestą: „Karališkasis dvaras, be abejonės, yra toks pat didelis, kaip Haarlemo miestas
Gražios galerijos, beveik tokio pat dydžio kaip tos, esančios Amsterdamo vertybinių popierių rūmuose, paremtos medinių kolonų, kurios savo ruožtu nuo viršaus lig pat apačios yra padengtos lietinio vario reljefais su išgraviruotais jų
Ne vieną europietį, aplankiusį Gvinėjos įlankoje įsitvirtinusią karalystę, stebino jos miestų išsivystymas ir be galo rafinuotas menas. Savo meno tradicijas Benino karalystės menininkai perėmė iš Ifės, tačiau jie dar labiau išlavino bronzos liejimo įgūdžius bei pakeitė stilių.
Karališkųjų rūmų puošybai Benino meistrai sukūrė apie 900 iš bronzos nulietų originalių plokščių, vaizduojančių įvairiausias karališkojo dvaro etiketo taisykles, istorinius įvykius bei karališkosios šeimos narius. Yra mokslininkų, tvirtinančių, kad šios plokštės taip pat tarnavo kaip savotiškas įstatymų kodeksas.
Analizuojant kiekvienoje iš plokščių pavaizduotas detales, galima labai daug sužinoti apie Benino prekybos ryšius, apie santykius su europiečiais ir kitomis Afrikos tautomis, apie drabužių, ginklų, namų apyvokos daiktų išvaizdą, apie viešpatavusias religines pažiūras.
Štai garsioji Karalienės Idijos kaukė, išdrožta iš dramblio kaulo. Ši kaukė yra vieno iš Benino karalių padėka motinai už paramą kovoje dėl sosto.
Ji tapo religinių ritualų dalimi. Karalienės Idijos galvą puošia ornamentas, kurio pagrindas – eilė mažo ūgio žmogeliukų, kurių veido bruožai anaiptol neprimena afrikietiškų. Šie žmogeliukai - tai portugalų prekeiviai, o mažas jų ūgis simbolizuoja paklusnumą Benino karališkajai šeimai ir apskritai jų padėtį Benino miesto socialinėje sanklodoje. Rafinuotas ir subtilus dramblio kaulo apdirbimas išgarsino šią kaukę kaip vieną iš Nigerijos simbolių.
Bet grįžkime prie Berlyno konferencijos... 1892 m. britų diplomatinė ekspedicija aplankė Benino karalių Oba jo rūmuose ir, prisidengdami prekybos bei draugystės tikslais, beveik įtikino jį sudaryti protektorato sutartį, pagal kurią Beninas būtų patekęs į Britų imperijos įtaką ir valdžią.
Tačiau karaliui ir jo aplinkai supratus gudrius britų kėslus, jis atsisakė tokią sutartį pasirašyti. Iki pat 1897 m. buvo bandoma palenkti Oba pasirašyti sutartį, kol galiausiai buvo surengta karinė ekspedicija, siekiant nuversti karalių ir įtvirtinti Benine britų administraciją. Kas be ko, Benino gyventojai stojo ginti savo valstybės ir be didelių pastangų nugalėjo nedidelę grupę karių.
Karališkuosiuose Britanijos rūmuose tai buvo palaikyta neregėtu barbariškumu ir į Benino karalystę buvo pasiusta baudžiamoji ekspedicija, siekiant sulyginti su žeme Benino miestą ir pakarti Benino karalių. Britų legionas, apsiginklavęs modernia technika, sudegino iki pamatų Benino miestą, pagrobė daugiau nei 2500 meno dirbinių, skulptūrų, bronzinių reljefų, aukso bei dramblio kaulo atsargų. Iki šiol nėra apskaičiuotas šios baudžiamosios ekspedicijos žalos mastas.
Deja, apie šią kruviną istoriją nesimokome istorijos pamokų metu, net neužsimename, kad tokia valstybė egzistavo. Maža to, Afrikos menui neabejinga publika niekada nėra mačiusi daugiau nei 200 000 ne tik iš Benino, bet ir kitur Afrikoje rastų vertingų meno dirbinių, kurie saugomi Britų muziejaus saugyklose.
Belieka tikėtis, kad vieną dieną Afrikos valstybės atgaus iš jų atimtą istorinę atmintį ir mes galėsime Afrikos tautų civilizacijoms skirti deramą vietą istorijos vadovėliuose. Juose skaitysime, kad kadaise Afrikoje klestėjo civilizacijos, prekybos keliuose susidarydavo kupranugarių kamščiai, o socialinės santvarkos grietinėlė mėgavosi plataus prekybos tinklo nešamomis gėrybėmis.
Čia stovėjo didingi Oba rūmai, geriausių skulptorių pirštai formavo vašką taip, kad valdovų skulptūrų veiduose išreikštų pačias subtiliausias emocijas, o auksiniai raganosiai žėrėjo saulės spinduliuose, liudydami apie Afrikos civilizacijų didybę...
*****
Šis straipsnis - iš ciklo „Apie JĄ – Juodąją Afriką“, skirto „Afrikos dienoms 2011“, kurios vyksta gegužės 18-22 d. Vilniuje. Daugiau: afrikosdienos.lt. „Afrikos dienos“ – tai ne pelno siekianti iniciatyva, kurios tikslas - supažindinti su Juodosios Afrikos kultūra ir skatinti susidomėjimą ja.
