„Mūsų visa lietuviškoji tapatybė yra antilenkiška. Mes, modernioji lietuvių tauta, gimėme kaip antilenkai. Pagrindiniai mūsų tapatybės kūrėjų balsai XIX a. pabaigoje sakė, kad lietuvių tautos kūrimo siekis yra atsiskirti nuo lenkų kultūrinio dominavimo“, - interviu TV3 laidai „Savaitės komentarai“ sakė A. Bumblauskas.
- Jūs mums paaiškinkite, kaip lietuviui, doram, mylinčiam kitas tautas, ne kokiam aršiam nacionalistui, suprasti tokius pareiškimus, kokie vėl sklinda iš Lenkijos. Štai Lenkijos užsienio reikalų viceministrė vadina lietuvius nacionalistais ir tokiais nedėkingais žmonėmis, kad štai Lenkija tiek darė, tiek padėjo, tiek aukojo, o lietuviai niekaip negali atsilyginti tuo pačiu.
- Aš negaliu kitaip vertinti viceministrės pareiškimo, kaip pozityvaus dalyko, o pozityvas yra tas, kad siekiama ištiest ranką. Aš neturiu kito paaiškinimo. Tai jau čia yra pozityvu, man regis. Na, o kaltinimai nacionalizmu... Kaip čia švelniau pasakius – Lenkijos pusėje nacionalizmo, regis, tiek pat, kiek ir pas mus. Paprastai tie kraštutinumai ir yra tos kibirkštys, iš kurių atsiranda atsiranda konfliktai.
- Bet kaip jūs galvojate, kodėl įsiplieskė šitas konfliktas, nes jis atrodo toks, kaip sniego kamuolys: vienas po kito dabar plūsta tokie argumentai, kuriuos iš tikrųjų girdėjome arba galėjome perskaityti iš atsiminimų, iš senų laikraščių ar iškarpų. Per dvidešimt metų tokių dalykų kaip ir nebuvo, o dabar vėl: Vilnius – tai lenkų, tai lietuvių... Tokie kažkokie seni argumentai, gal net niekuo nepagrįsti.
- Na, jūsų viename klausime yra keli klausimai. Pirmas dalykas, toks įspūdis susidaro, kad su naująja Lenkijos užsienio politika, atstovaujama pirmiausia Lenkijos užsienio reikalų ministro, siekiama perkonstruoti Lenkijos ir Lietuvos santykius.
Ir ne tik Lenkijos-Lietuvos, o apskritai Lenkijos Rytų politiką. Ir oficialiai, ir neoficialiai(pats stebėjau per „TV Polonia“) yra sakoma, kad reikia atsisakyti Giedroyco-Mieroszewskio geopolitinės koncepcijos, apimančios Ukrainą, Lietuvą ir Baltarusiją, kuri sudarė pagrindą jos nepriklausomybei ir solidarumui. Trys draugiškos valstybės Lenkijos rytuose, tarp Rusijos ir Lenkijos, o draugiškumas užtikrinamas lenkų sentimentais Vilniui ir Lvovui.
Šiuo požiūriu man susidaro toks įtarimas ar keistas įspūdis, kad Lenkijai nebereikia draugų, o šiuo atveju Lietuva visada per pastarąjį dvidešimtmetį, tai yra nuo 1994 m., deklaravo savo draugiškumą ir strateginės partnerystės viltį. Ką tai reiškia, tai čia žymiai gilesnių ir platesnių pokalbių dalykas. Tai iš vienos pusės mes ir Lenkijoje matykime problemų. Galime taip sakyti, mes mažesni ir klaidos mūsų gal mažesnės...
- Bet lietuviai taip staiga pasidarė tokiais nacionalistais. Juk anksčiau tokio atvirai reiškiamo priešiškumo Lenkijai nebuvo, čia tik dabar žmonės ėmė manyti: kiek tie lenkai gali spausti, kur tos tolerancijos ribos? Net inteligentai, kurie, galima sakyti, yra lenkų gerbėjai, sako: „Ne, ne, taip negali būti“.
- Yra dalis, kurie į Lenkiją priešiškai nežiūri, bet nuogąstauja matydami kiek paternalistišką, idžiabrolišką ar didžiaseserišką Lenkijos užsienio politiką. Tai turbūt visi su nuogąstavimu žiūri. Bet yra dalykai, kuriuos irgi reikia įvertinti – mūsų visa lietuviškoji tapatybė yra antilenkiška. Mes, modernioji lietuvių tauta, gimėme kaip antilenkai.
Pagrindiniai mūsų tapatybės kūrėjų balsai XIX a. pabaigoje sakė, kad lietuvių tautos kūrimo siekis yra atsiskirti nuo lenkų kultūrinio dominavimo. Tai štai, jeigu mes esame antilenkai iš prigimties, tai tiktai atsiranda koks mažiausias pretekstas, ir visi supyksta. Ir keisčiausia, kad supyksta ant strateginio partnerio.
- Bet ar nėra taip, kad strateginė partnerystė yra tik elito galvoje? Ir tai tik dalies elito. Ar žmonėms partnerystė su Lenkija išties buvo strateginė? Gal net nebuvo to suvokimo?
- Gal ir to suvokimo nebuvo, bet pakalbėkite su bet kokiu vairuotoju. Neturime šalia kitos panašios kaimynės, kad ir kaip to norėtume. Na, nėra tų ryšių su Švedija. Kaip tik aš manyčiau, kad tie, kurie dabar bando pakreipti Lietuvą geopolitiškai į Šiaurės Europą, būtent tai yra labiau elitinis projektas. Aš nežinau, kiek čia reikia investicijų, kad pasuktum Lietuvą į Skandinaviją.
- Jūs kalbate apie D. Grybauskaitės politikos tendencijas?
- Ne vien, aš turiu galvoje Vyriausybės strateginį dokumentą „Lietuva 2030”, joje matomas toks geopolitinis pasikeitimas.
- Gal kai nėra susikalbėjimo ir kalbėjimosi galimybės su Lenkija, iš tikrųjų natūraliai ieškoma naujų krypčių?
- Galbūt. Paprastai tokiai sesei, kaip Lenkija pasakai, kad dar turime ir švedus brolius, tai tas veikia, čia nereikia supriešinti. Tačiau vien orientacija į Skandinaviją, užmirštant, kad mūsų pagrindiniai ryšiai geležinkeliais, keliais ir energetiniais tiltais (kaip kad viliamės) eina per Lenkiją, gero neatneš. Mes vis tiek viliamės, kad per Lenkiją eisime į Europą: taip kaip ir Vytautas ėjo ir Abraomas Kulvietis, nes kito pagrindo judėti į Italiją ar Vokietiją neturime. Tai štai paprastas žmogus tą tikrai supranta.
- Žmonės, kurie gyvena tame krašte aplink Vilnių ar truputėlį toliau, sako, kad jeigu palygintume lietuvių ir lenkų santykius prieš penkerius metus ir dabar, tai anuomet jie buvo idealūs: kalbėjo kas lenkiškai, kas lietuviškai, niekas nebijojo, draugavo šeimomis. Tačiau prieš porą metų, kai Valdemaras Tomaševskis pradėjo vykdyti propagandinę bei gana negatyvią politiką, santykiai pasikeitė, jų nebeliko, nebeliko bendravimo.
- Tiek Lietuvos pusėje, tiek Lietuvos lenkų pusėje nugalėjo pozicija, kad Vilnijoje gyvena Lenkijos valstybės užmiršti lenkai. Tai reiškia, kad kažkada čia buvo Lenkija, Lenkija atsitraukė, pripažino sienas ir jie dabar yra kažkiek užmiršti arba Lietuvai palikti lenkai – tokia koncepcija.
Tokią koncepciją priima ir mūsiškiai. O kaip kitaip interpretuosi tuos mūsų politikų pareiškimus, kad jeigu jums nepatinka – kraustykitės? Tai štai, ir iš vienos, ir iš kitos pusės nugalėjo ne Lietuvos lenko tapatybės formavimo idėja, o kad tai ne mūsų lenkai, o Lenkijos lenkai Lietuvoje. Ir tokie pareiškimai vyrauja nuo tautininkų, iki socialdemokratų. Na, tai jeigu šitaip, tai aišku, kad nesusišnekėsim.
Kiekvienas humanitaras, mokslininkas turi paklausti, ką jis yra padaręs, kad įveiktų šiuos tarpukariu susiformavusius antilenkiškus modelius visuose moksluose, tame tarpe ir politikoje. Manau, kad šioje srityje niekas nepadaryta arba padaryta labai mažai.