Džiomon periodas
Senais laikais kimono (“kažkas, ką vilki”) buvo neįmantri audinio iš kanapių pluošto atraiža, į kurią įsisupdavo kimono vilkėtojas. Šis drabužis pirmąjį kartą paminėtas 300 m.pr.m.e., pačioje Džiomon periodo pabaigoje. Šiam istorijos tarpsniui, kuris skaičiuojamas nuo 10 tūkst. m.pr.m.e., būdinga mezolito kultūra, nors yra ir neolito periodui būdingų ypatumų, pavyzdžiui, keramika. Tai reiškia, kad to meto japonai buvo medžiotojai ir rinkėjai, kurie drabužiams neteikė didelės reikšmės; kimono paskirtis buvo apsaugoti žmogų nuo šalčio, nes klimatas jau buvo pradėjęs vėsti.
Jamato periodas
Naują Japonijos istorijos puslapį - Jamato periodą (300-550 m.) - atspindi ir pakitęs kimono stilius. Šio laikotarpio kimono susidėjo iš dviejų dalių - apatinės ir viršutinės.
Jamato periodu į Japoniją ėmė keltis kinai, nes Šiaures Kinijoje prasidėjo klimato pokyčiai - ėmė džiūti kadaise tankūs žali miškai ir sraunios upės. Kartu su savimi į Japoniją kinai atsigabeno keletą dalykų, kurie turėjo įtakos ir kimono. Visų pirma, jie atsiveže šilkaverpius ir išmokė vietinius šilko audimo paslapčių. Antra, jie supažindino japonus su “hanfu”, senoviniu kinų apdaru, kuris, kai kurių kostiumų istorikų nuomone, padarė įtakos kimono išvaizdai.
Japonai pradėjo siūti kimono iš šilko. Jie buvo balti, nes tuo metu šalyje dar nebuvo žinomas dažymo menas.
Asuka periodas
Vėliau Japonijoje prasidėjo Asuka periodas (550-710 m.). Paskelbtas Japonijos imperatorius, klanų lyderiams suteikti aristokratų titulai, o kimono suskirstyti į tris grupes: formalius, imperijos rūmų ir uniformų. Patobulėjo siuvimo metodai, dėl to kimono rankovės tapo platesnės ir ilgesnės. Atsirado dažytų kimono, bet jie buvo vienspalviai, nes japonai dar nebuvo išmokę naujų dažymo technikų ir nemokėjo jų marginti puošniais raštais.
Nara periodas
Nara periodu (710-792 m.) buvo išvystyti šilko dažymo metodai, tad drabužiai tapo spalvingesni. Kimono šiuo periodu susidėjo iš daugybės skirtingų dalių. Apatinę ir viršutinę kimono dalis papildė švarkai ir dviejų dalių (priekio ir nugaros) sijonai.
Heian periodas
Heian periodas, kuris tęsėsi nuo 792 iki 1192 m., buvo neįprastai taikus ir stabilus, o Japonija išgyveno kultūros pakilimo laikotarpį. Šis laikotarpis dažnai vadinamas “Klasikinės Japonijos” periodu. Susiformavo šalies identitetas, kuriam nebebuvo būdinga kinų įtaka. Japonai išvystė savo rašto sistemą, o jų meilė kultūrai atsispindėjo ir tautiniuose drabužiuose.
To meto kimono buvo nuostabūs, atspindintys savitos kultūros susiformavimą. Įsigalėjo tradicija sėdėti ant žemės, todėl kimono tapo platesni ir tvirtesni. Maždaug šiuo laikotarpiu atsirado “juni-hito” (“dvylika sluoksnių”). Moterys ėmė vilkėti daugybę suknelių, o kiekvienos suknelės audinys turėdavo subtiliai kyšoti ties apykakle ir iš po rankovių. Audinių spalvos atspindėjo daugybę dalykų, pavyzdžiui, metų laikus, žemės elementus, moters skonį ir charakterį. Karališkųjų rūmų atstovės kartais vilkėdavo iki šešiolikos sluoksnių, tad gali būti, kad kimono sluoksniai bylojo ir apie galią bei padėtį visuomenėje.
Muromači periodas
Kitas naujas Japonijos istorijos puslapis buvo Muromači periodas, kuris tęsėsi nuo 1192 iki 1573 m.; kartais jis vadinamas samurajų laikotarpiu. Heian periodu samurajai pradėjo saugoti imperatorių, tačiau Muromači periodu įvyko tam tikrų pokyčių - samurajai tapo asmeniniais vietinių aristokratų kariais. Tai nebebuvo tie kilnūs kovotojai, apie kokius rašoma istorijos knygose; tai buvo žemesnių klasių atstovai, kurių pareigos buvo tiesiog nužudyti opozicinių kariuomenių samurajus.
Žinoma, pakito ir kimono. Jų dizainas turėjo būti atitinkamai pakeistas, kad aktyvūs samurajai galėtų laisviau judėti. Kimono spalva nurodė samurajaus vado spalvą.
Edo periodas
Edo periodu (1601-1867 m.) Japonijoje atsirado daug pirklių, kurie tapo galingesni už samurajus. Jų dėka suklestėjo Japonijos prekyba ir pramonė, o šis klestėjimo periodas atsispindėjo ir kimono.
Edo periodu buvo ištobulintos dažymo technikos, tarp jų ir “Yuzen”. Audiniai buvo dažomi rankomis ir užimdavo daug laiko, todėl iš pradžių taip dažytus kimono vilkėjo tik labai turtingi žmonės. Vėliau, pradėjus taikyti šablonus, jie tapo pigesni.
Tad šiam periodui būdingi įvairiomis spalvomis dažyti, gėlėmis ir paukščiais marginti kimono. Siekiant pabrėžti audinio grožį, vilkimi vieno sluoksnio kimono.
Meidži periodas
Kitas Japonijos istorijos periodas vadinamas Meidži (1868-1912 m.). Šiuo laikotarpiu buvo priimta konstitucija, šalyje įvyko didelių ekonominių pokyčių. Japonai pasamdė 3000 įvairių sferų specialistų iš užsienio šalių, o japonų studentai vyko studijuoti į Vakarus. Taip Japonija tapo pirmąja industrializuota Azijos šalimi.
Atsiradus dirbtiniams dažams, šiek tiek pasikeitė ir kimono išvaizda. Patobulėjo Yuzen dažymo technikos, nors kimono išvaizda daugiau ar mažiau išliko panaši. Kimono pradėti siūti ir iš importuotų audinių.
XX a.
XX a. vyko daug pokyčių, kuriuos didžiąja dalimi lėmė žurnalai apie madą, televizija ir internetas. Po I-ojo Pasaulinio karo, siekiant surinkti daugiau lėšų karo pramonės vystymui, buvo apmokestintas šilkas, todėl kimono tapo paprastesnis, o audinys pradėtas naudoti taupiau. Po II-ojo Pasaulinio karo medžiagos atpigo, išaugo jų gamybos mastai. Kimono forma išliko tokia pati, bet audiniuose galima įžvelgti Europos ir Amerikos įtaką.
Įsibėgėjus XX a., Japonijoje, kaip ir visame pasaulyje, išpopuliarėjo didelės priežiūros nereikalaujantys audiniai. Kimono siuvami ir iš šilko, ir iš paprastesnių audinių.
Šiandiena
Gyvename moderniame globaliame pasaulyje, kuriame mada vaidina labai svarbų vaidmenį. Japonija - ne išimtis. Daugelis japonų šiais laikais rengiasi taip pat, kaip ir vakariečiai. Kimono vis dar vilkimas ypatingomis progomis, pavyzdžiui, per krikštynas, tapimo suaugusiuoju dieną, vestuves.
Gyvą kimono demonstraciją bei daugiau sąsajų su šia šalimi norintys galės rasti VI-ojoje Tarptautinėje bonsai ir suiseki parodoje bei II-ajame Japonijos kultūros festivalyje, skirtame Lietuvos ir Tekančios saulės šalies draugystės dvidešimtmečiui paminėti.
Paroda vyks birželio 9-12 d. „Litexpo“ parodų rūmuose. Dvidešimt pasaulio šalių dalyvių, dvidešimt Japonijos meno šakų, dvidešimt diplomatinių santykių atkūrimo metų. Tokie skaičiai vainikuoja dviejų šalių draugystę ir ištrina geografinius atstumus bei sujungia kultūras. Tai – unikalus renginys ne tik Baltijos šalyse, bet ir Europoje.
