Sutikau žmogų, kurio taip ilgai laukiau. Draugai ir aplinkiniai netruko pastebėti, kad mes - ideali pora ir mūsų ryšis turi kažką magiško. Mes visur buvome kviečiami kartu ir planai atostogoms netruko realizuotis, mūsų tėvai sužinojo.
Tačiau viskas griuvo po paprasto prisipažinimo: aš dar neišsiskyriau... Žmona mane apgaudinėjo su kitu vyru, mes kartu negyvename, tačiau skyrybų dar nesutvarkėme...“ Pajutau, kad tą akimirką visko netekau. Prasidėjo laukimas, kada skyrybos bus pradėtos.
Pokalbis atėmė visas jėgas. Abu verkėme. Painiava. Blogiausia, kad turiu įtarimų, jog jausmai jo žmonai dar neišblėso. Jo skausmas nenurimo dėl jos išdavystės, nes mes kalbame apie 12 bendro gyvenimo metų. Pirmas žmogus, kuriam jis paskambino po pokalbio su žmona telefonu, buvau aš...
Ir jutau jo balse savigraužą, nerimą, pagalbos šauksmą. Bet mano viduje lyg peiliu pervėrė širdį. Aš žinau tai, nes pati perėjau skyrybas dėl vyro neištikimybės. Kitą savaitgalį jis skrenda susitikti su žmona. Jis prašo duoti laiko sutvarkyti skyrybas ir susivokti jausmuose, bet aš neįsitikinusi, kad galiu laukti ar turiu tam jėgų.
Jaučiuosi nuvilta. Ne dėlto, kad nesutvarkė skyrybų. Tai gali būti tik formalumas, jei abi pusės sutarė eiti skirtingais keliais ir jausmai jau išblėsę. Baugu dėl jausmų jo žmonai ir jos jam, kurie dar gyvi, ir kad aš pati nenorėdama įsivėliau į tai, ko niekada nebūčiau iš savęs tikėjusis.
Mano supratimu, negalima žaisti su kito žmogaus gyvenimu, kol nesusivokei savo jausmuose - pradedu kaltinti jį dėl to. Jaučiuosi lyg kalinė. Išdidžioji ir teisingoji pusė sako nutraukti ir nubausti jį už jo abejones bei neatsargumą, nes jis mane įstūmė į kvailą padėtį, kaip paaiškinti viską draugams, tėvams, kolegoms. Nemėgstu meluoti ir išradinėti to, ko nėra ir jaučiu gėdą, kaip aš į tai galėjau įsivelti.
Negaliu nueiti vakarienės tarp žmonių ir atrodyti tokia pat laiminga su juo, kaip buvau. Švelnioji ir silpnoji pusė sako išlaukti ir duoti galimybę susitvarkyti, tačiau nenoriu, kad grįžęs pasakytų, jog pasirinko ne mane.
Norėtųsi turbūt bent pasitraukti išdidžiai. Tačiau jaučiu, kad skausmas atima bet kokią galimybę mąstyti blaiviai ir priimti tą teisingą sprendimą. Aš nenorėjau būti niekieno kryžkelėje ir matyti pasirinkimo kančią. Nenorėjau būti įskaudinta. Aš norėjau mylėti ir tikėtis geriausio.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas:
Mes galime ilgai kalbėti apie vyrus, kurie „užstringa“ tarp dviejų moterų. Tačiau norėčiau nukreipti jūsų dėmesį nuo draugo elgesio į jus pačią.
Suprantu, kad jaučiatės labai blogai, nes negalite nei mesti savo draugo, nei visiškai priimti jo: jis, pasirodo, dar formaliai vedęs. Tad išeina, kad jūs jaučiatės svetimos šeimos ardytoja. Ir išgyvenate vidinį konfliktą tarp dviejų savo sielos pusių. Jūs pavadinote vieną pusę – „Išdidžioji ir teisingoji“, o kitą - „Švelnioji ir silpnoji“. Kas čia per pusės?
Man atrodo, kad išdidžioji jūsų sielos pusė yra tampriai susijusi su jūsų laiško pradžioje išsakytu įsitikinimu: “Visuomenė smerkia moteris, pamilusias vedusį vyrą“ ir su idėja apie tai, kad šeima yra šventa. Aš nemanau, kad visi žmonės taip kategoriškai žiūri į santuoką. Ši pusė - tai ne visų žmonių, o veikiau jūsų giminės, kurią jūs vadinate „visuomene“, įspaudas jūsų psichikoje. Ji moka tik reikalauti ir kaltinti, ir visai nesugeba jūsų nei palaikyti, nei pagirti. Todėl ši jūsų sielos pusė, tarsi koks vanagas, pamatęs grobį - galimybę suklysti ar nusidėti, ima pulti jus ir kaltinti.
Jūs suvokiate tai kaip savigraužą. Nuteisiate save bausmei. Ir neatsitiktinai jaučiatės kalinė. Kita jūsų sielos pusė, kviečianti išlaukti, leisti ir paleisti, gal ir galėtų mylėti, tačiau yra labai susijusi su baime: „Kaip paaiškinti viską draugams, tėvams, kolegoms“, permeta atsakomybę draugui: “Nubausti jį už jo abejones bei neatsargumą, nes jis mane įstūmė į kvailą padėtį,“, vengia skausmo ir pasirinkimų: “Aš nenorėjau būti niekieno kryžkelėje ir matyti pasirinkimo kančią. Nenorėjau būti įskaudinta.“
Peršasi išvada, kad ši jūsų sielos pusė yra gana vaikiška, pažeidžiama ir baugi. Mylėti ji nori, bet mylėti jai trūksta drąsos ir laisvės. Taip, žiūrėk, ir uždus jūsų meilė.
Todėl jūsų sielos konfliktas atrodo taip: naivų ir meilės ištroškusį silpną vaiką puola stiprus kaltinantis grobuonis su šūkiu, ant kurio užrašyta: „Negeisk svetimo vyro!“ Nenuostabu, kad jūsų pokalbiai sukelia jums tiek daug ašarų, vargina ir baugina. Meilė nesivysto.
Jūsų draugas, žinoma, jaučiasi nesmagiai ir skuba ištaisyti padėtį. Jūs laukiate jo sprendimo ir kenčiate. Bandote būti „išdidi“. Ar tai vienintelis dalykas, kurį jūs galite šioje situacijoje daryti?
Manau, kad ne vienintelis. Jūs susidūrėte su savo įsitikinimu („jei geidi svetimo vyro - esi kalta“), ir jūsų, o ne draugo, ir ne visuomenės valioje priimti ar atmesti šį įsitikinimą. Ne visuomenė, ne jūsų draugas, o jūs pati gali išlaisvinti save iš panašių idėjų, jei jos atrodo jums pasenusios, netinkamos. O kad idėja „dabar, kai pasirodo, kad jis vedęs, aš tampu bloga“, yra žiauroka idėja, ir jūs turite su tuo sutikti. Kodėl?
Pirmiausiai todėl, kad jus sujungė ne idėja, ne teisingas ar neteisingas sprendimas, o jausmas. Šis jausmas nepaiso nei vedybinio statuso, nei protingų apskaičiavimų. Jei mes ir rinktumėmės mūsų sutuoktinius tik racionaliu pagrindu, tik tuos, kuriuos „galima“, mes ir tada niekad jų „teisingai“ neišsirinktumėte - kas gi žino savo ateitį? O įsimylėję juo labiau, juk esame tarsi apgirtę, o be to, dar jauni. Tokiu atveju mūsų protas nėra labai blaivus. Ir tuomet sutuoktinių paieškas geriau patikėti visuomenei - piršliams, tėvams. Jie savo šaltu protu tikrai surastų mums tokius jaunikius, kurie jokių problemų nekeltų. Tik klausimas, ar mes juos mylėtumėm.
Jeigu jūs atsisakote šio varianto, tuomet turite sutikti su tuo, kad rinktis tenka jums pačiai, o ne jokiai kitai jėgai. Ir rinktis su visa savo siela, kurioje yra daug jausmų, o ne tik protas. Tik rinktis „teisingai“ galima, kaip jūs pati rašote, ypatingomis sąlygomis: “Mąstyti blaiviai“. Tam, kad jūs mąstytumėte blaiviai, jums reiktų nejausti tiek daug skausmo, tokios didelės kaltės ir neturėti tokio stipraus vidinio konflikto.
Mes galime su kur kas didesne sėkme rinktis atsižvelgdami ne į kaltę ar baimę, o į savo meilės jausmą ir į savo vertės jausmą. Jei mes jaučiamės verti mūsų išrinktojo - tai teisingas pasirinkimas. Jei mes jį dar ir mylime- tai teisingas pasirinkimas su mele. Dėl tokių pasirinkimų mes retai kada apgailestaujame.
Iš čia seka antras dalykas: jaustis bloga, bijoti padaryti klaidą ir tuo pačiu priimti „teisingą“ sprendimą – yra neįmanoma. Bet koks pasirinkimas, padarytas su įsitikinimu „aš bloga“ - tai blogas pasirinkimas. Tokiu atveju jūs renkatės žmogų, visai jūsų nevertą, ir dėl to po to būtinai imate gailėtis. Tarkime, jūs su atodūsiu pasakotumėte savo vaikams tokią istoriją: “Na, tuo metu aš buvau sutikusi labai šaunų vyrą, bet, deja, aš sau neatleisčiau tokios santuokos, tai aš atsisakiau savo laimės. Sutikau žmogų, kurio visai nemylėjau, bet užtat jaučiausi su juo nedaranti jokios klaidos“.
Kiek metų išlaikytų tokia santuoka, jei jūs, kaip pati rašote, „norėjau mylėti ir tikėtis geriausio“? O jei ir išlaikytų, ar neatsirastų jums meilės troškulys?
Taigi, kodėl jums nesušvelninus savo įsitikinimų ir nepakeitus jų kitais? Tarkime, įsitikinimą „šeima yra šventas dalykas“ galima laikyti atkeliavusiu iš XIX amžiaus. O štai jums modernesnis įsitikinimas – „šeima - tai dviejų mylinčių žmonių įsipareigojimas džiaugtis ir vystytis kartu“.
Įsitikinimas „jei prasidedi su vedusiu vyru - esi kalta“ aiškiai atkeliavo kažkur iš musulmoniško krašto. Čia moteris už svetimavimą vis dar akmenimis gali užmėtyti. O pas mus yra ir modernesnis įsitikinimas - „ jei eini prieš savo širdį - išduodi save“.
Senas įsitikinimas „yra tik vienas teisingas sprendimas“. Naujas - „kiek žmonių, tiek ir požiūrių“.
Sušvelninusi savo įsitikinimus jūs galite išlaisvinti kitą savo sielos dalį - jautrią ir švelnią - iš baimės. Tuomet jūsų meilėje atsirastų daugiau džiaugsmo, žaismingumo. Ir jūsų draugui būtų lengviau išsiskirti ir imti su jumis gyventi, juk iki tol jis būtų matęs prieš save labai jau abejojančią moterį, o dabar imtų matyti džiaugsmingą, laisvą, gyvenimą mylinčią merginą! Argi tai nepalengvintų jo apsisprendimo?
Taigi, pastebėkite savo vidinį konfliktą tarsi iš šono, ir pastebėkite ne pasenusiomis, o jaunomis, šių dienų akimis. Ir palikite sau tik tą tikėjimą, kuris siejasi su drąsa, pasitikėjimu gyvenimu ir meile. O čia ir laimės jausmas netoli.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
