Šeimas kuriame dėl trijų priežasčių
Paklauskime savęs: kam gi mes išvis kuriame šeimas? Kodėl būti laisvu ir vienišu individu nelaikoma labai sveiku pasirinkimu? Čia gali kilti kelios idėjos.
Šeimas kuriame iš meilės ar seksualinio potraukio, bet visuomenė mus verčia tai įteisinti. Tai lyg savaime suprantama: du jaunuoliai pamilsta vienas kitą, mylisi. Tačiau aplinkiniai, visuomenė juos spaudžia: jūsų seksas, sako, yra nesankcionuotas, susituokite, o tada mylėkitės kiek norite… Štai ir kuriasi visuomenės ląstelė, įteisinanti seksualinius santykius, – santuoka. Kas lyg ir tapatu šeimai. O kam išvis ją kurti, jei galima mylėtis „sumetus skudurus“?
Ne, sakoma, dar ir dėl vaikų. Žinoma, vaikai gimsta ir be šeimų. Tačiau visi supranta, kad tai nėra sveika. Jei nėra santuokos ir nėra šeimos, tuomet atsakomybė už vaikus išnyksta. Kad ji išliktų, kad vaikai jaustųsi psichologiškai saugūs, kad turėtų pavardę, tėtį, mamą ir namus, reikalinga šeima.
Šeima, beje, atsakinga ir už vaikų auklėjimą, ir už mokymąsi, ir už sveikatą. Vaikams, be viso to, perduodamas ir užgyventas turtas. Todėl šeimas kuriame ir dėl bendro turto. Jei nebūtų šeimos, visus turtus kaipmat išgrobstytų dėdės, tetos, pusbroliai, pusseserės, visi, „kam teisėtai priklauso“, ir tiesiog kaimynai.
Šeima – tai institucija, sauganti namus, rakandus, žemę ir visa kita. Turtas, mirus seniems šeimos nariams, tvarkingai pagal įstatymą atitenka vaikams. O po jų – jų vaikams. Teisininkai griežtai prižiūri šį procesą dar nuo Biblijos laikų. Tačiau kartais gyvenimas vien dėl vaikų ir dėl turto tampa tokiu pragaru, kad žmonės įsimyli ir užmezga romanus pašaly. Tuomet šeimos egzistavimui iškyla grėsmė. Ir tuomet paaiškėja nauja tiesa, prie kurios ir sustokime.
Emocinis laukas nusako šeimos ribas
Priimkime amerikiečių šeimos teoretiko M. Boweno požiūrį: šeima – tai sistema, kurią vienija bendras emocinis laukas. Kas tas laukas? Tai nematoma, bet juntama poveikio erdvė, kuri visiškai nesutampa su fizine erdve.
Praktiškai tai reiškia štai ką:
prieš dešimt metų vaikai kėlė pavydo scenas, klausdami, kas yra labiau mylimas;
prieš mėnesį vaikai ir sutuoktinė rinko man dovaną gimtadieniui;
prieš savaitę aš prisipažinau žmonai, kad jaučiuosi su ja kaip per pirmą pasimatymą;
užvakar aš iškėliau žmonai pavydo sceną;
vakar žmonos tėvas ilgai neskambino, ir žmona susirūpino, ar jam nieko neatsitiko;
šįryt mano sūnus paskolino seseriai grotuvą;
šįvakar mano žmona užtruko seminare ir aš ją iš ten parvežiau;
rytoj mano žmona susibars su dukra dėl jos nesimokymo;
poryt dukra atsiprašys mamos ir pasakys, kad ją myli ir t. t.
Visų šių emocinių ryšių visuma ir sudaro emocinį lauką. Mes tvirtiname, kad šio lauko rėmai, o ne butas, ne rakandai, ne lova, ne vaikai ir netgi ne bažnytinės santuokos pažymėjimas nusako mūsų šeimos ribas. Kodėl šeimai nusakyti mes imame būtent emocinį lauką, o ne, pavyzdžiui, bendrą butą, bendrą seksą, bendrus vaikus?
Todėl, kad netgi gyvenantys po vienu stogu, užsiimantys seksu ir turintys bendrų vaikų žmonės gali visiškai tvirtai pasakyti, kad jie šeima nesijaučia. Tačiau gali pasijausti. Taip atsitinka tuo atveju, jei vieno žmogaus elgesys, rūpesčiai, sveikata ima kelti kitiems nariams pastovių jausmų bei emocinių reakcijų: interesą, pasipiktinimą, simpatiją, antipatiją, gailestį, užuojautą, atsakomybę, rūpestį, potraukį, susvetimėjimą, pavyduliavimą, atleidimą.
Kaip matote, jausmų čia kyla įvairių. Ir jei sakoma, kad tikri namai – vieta, kur tave myli, tai tikra šeima – vieta, kur tu emociškai reaguoji į kitus žmones, o jie emociškai reaguoja į tave. Žinoma, ir darbovietėje, ir draugų būryje mes taip pat emociškai reaguojame į kitus! Tačiau, tai darome epizodiškai („viršininkas šiandien blogos nuotaikos, bijau!”), tik į vieną pusę („viršininkui nesvarbu mano rūpesčiai“) ir tik į tam tikrus asmenis („atėjo mano simpatija“).
Emocijos kyla iš lūkesčių
Bendras emocinis laukas šeimose atsiranda ne Dievo valia ir ne dėl to, kad žmonės taip susitaria. Emocijos nėra protavimo padarinys. Jos kyla instinktyviai, dėl lūkesčių ir dėl to, kiek tuos lūkesčius žmonės atitinka. Pavyzdžiui, iš vyro šeimoje laukiama, kad jis išneš šiukšles; uždirbs didesnę dalį pinigų; tikrins vaikų pamokas; užsiims seksu su žmona; grįš vakarais namo; bus ištikimas žmonai.
Iš žmonos laukiama, kad ji guldys vaikus į lovą; ruoš pietus; uždirbs mažesnę dalį pinigų; mylėsis su vyru; grįš vakarais namo; bus ištikima vyrui.
Iš vaikų laukiama, kad jie klausys tėvų; žais su bendraamžiais; ruoš namų darbus; gerai valgys; sportuos; grįš vakarais namo; iki tam tikro amžiaus negers, nerūkys, neužsiminės seksu.
Visi nukrypimai nuo šių lūkesčių į vieną ar į kitą pusę sukelia emocinių reakcijų. Vadovaudamiesi emocijomis, mes tarsi susisiejame su kitais nematomomis gijomis. Todėl lūkesčiai priverčia mus užimti tam tikras pozicijas. Ilgainiui pamirštame savo įsitikinimus, idėjas ir nuomones, kuriomis rėmėmės iki santuokos. Imame instinktyviai atitikti lūkesčius arba jų neatitikti ir, kas įdomiausia, pradedame tikėti, kad mes ir esame šios pozicijos.
Pasižiūrėkime į paprasčiausią šių pozicijų schemą. Įdomumo dėlei raskite savo vietą šioje koordinačių sistemoje. Taigi šeimoje jūs greičiausiai esate…
1. AKTYVUS, PERDĖTAI ATSAKINGAS, VADOVAUJANTIS
2. NUSIŠALINĘS, ATSTUMIANTIS
3. MYLINTIS, PRIIMANTIS
4. PASYVUS, NEATSAKINGAS, VEDAMAS
Užimamos pozicijos lemia poros santykius
Įdomu tai, kad mes galime užimti papildomųjų arba simetrinių santykių su kitais šeimos nariais pozicijas. Pažvelkime tik į sutuoktinius.
Papildomieji santykiai. Tarkime, žmona yra aktyvi, vadovaujanti, rūpestinga. Ji tikisi, kad vyras jos klausys ir netrukdys, nes „ji žino geriau“.
Sutuoktinis – pasyvus, vedamas. Jis tikisi, kad „žmona viskuo pasirūpins“.
Kaip matote, abiejų lūkesčiai, dedami vienas į kitą, papildo vienas kitą. Piktinamasi bent jau pirmuosius metus retai. Šiuo atveju žmonos ir vyro ryšys bus stiprus tol, kol žmona aktyviai imsis iniciatyvos, o vyras jai neprieštaraus. Kuo ilgiau jų santykiai išliks papildomieji, tuo stiprės žmonos polinkis dominuoti, o vyro – darytis pasyviam.
Ne, jie nekonfliktuoja. Tačiau pamiršdami, kad tai tik pozicijos, jie pamiršta, kad yra dar ir atskiri individai, su savo pasaulėžiūra. Per glaudus ryšys ima juos sargdinti! Žmonai ilgai užtrunkant darbe, vyras gali pradėti gerti. Kai vyras pabando išreikšti savo nuomonę, žmonai vystosi fizinė negalia, tarkime, sąnarių uždegimas. Todėl ar galime mes šią santuoką pavadinti sveika? Kol kas neatsakykime į šį retorinį klausimą.
Simetriniai santykiai. Tarkime, abu užėmę aktyvias pozicijas. Nė vienas kitam nenusileidžia. Žmona susirūpinusi sodybos statyba, vaikų išsilavinimu, pinigais.
Vyras ne mažiau susirūpinęs. Jis taip pat siekia vaidinti aktyvų vaidmenį šeimoje, todėl dažnai ginčijasi su žmona, kokia turi būti sodyba, kaip geriau auklėti vaikus ir kas turi uždirbti daugiau.
Ši pora dažnai konfliktuoja, o konfliktų slaptasis pagrindas – „kas čia vadovauja?“ Po konfliktų abiem skauda galvą. Prasideda įprastinis spektaklis. Vienas išeina trenkęs durimis, bet po keleto dienų grįžta. Ar tai sveika santuoka? Vėl neskubėkime atsakyti.
Sveika šeima – tai gebėjimas išlaikyti savo autonomiškumą
Abiem atvejais žmonės linkę emociškai susilieti, nes vieno „aš“ (o iš tikrųjų tik pozicija, kurią palaiko savuoju „aš“) būtinai reikalauja kito. Juk pozicija neegzistuoja be lūkesčių, o lūkesčius palaiko kitas žmogus.
Mama ir tėvas neįmanomi be vaikų.
Vaikai neįmanomi be mamos ir tėvo.
Vyras neįmanomas be žmonos.
Žmona neįmanoma be vyro.
Auka neįmanoma be persekiotojo.
Persekiotojas neįmanomas be aukos ir t. t.
Tačiau visa tai – ne tikrieji mūsų „aš”, o tik pozicijos, tik vaidmenys, tik funkcijos – štai ką mes, apimti emocijų, pamirštame. Nenuostabu, kad toks emocinis susiliejimas palaiko, o kartais ir sukelia psichikos ligas (šizofrenija), neurozes, alkoholizmą, lėtines, ypač psichosomatines ligas (artritas, astma, migrena).
Paradoksalu, bet kai sutuoktiniai išsiskiria – komandiruotė, ligoninė, skyrybos, vieno iš jų mirtis – kitas netgi gali pasveikti! Kodėl? Pasižiūrėkime į sveikatą kitaip. Kokiu atveju šeima išlieka šeima, bet nepaskandina asmenybės laisvės? Tik tam tikru laipsniu paskandina visuomet. Juk kiekviena šeima – ne tik pagalba, bet ir iššūkis mūsų individualumui, kėsinimasis į mūsų asmeninę erdvę, mūsų laisvės apribojimas.
O kas gali žmogui būti brangiau už laisvę turėti savo nuomonę, savo pažiūras? Už ką kovojo vergai, belaisviai ir pavergtos šalys? Už laisvę. Tam, kad mes būtumėme reliatyviai laisvi nuo šeimos emocinio lauko, mes turime vadovautis ne tik emocijomis, bet ir savo intelektu. T. y. mes turime ne tik veikiami emocijų mokėti susilieti su kitais į bendrą emocinį lauką.
Ne, protu mes turime ir atskirti arba diferencijuoti save nuo kitų žmonių. Ir būti ne tik funkcijomis, ne tik instinktyviai užimamomis pozicijomis, bet išlaikyti ir savo „tikrąjį aš“. Todėl išveskime tokią sveikos santuokos ir šeimos formulę: būdamas emociškai susijęs su kitais, aš vis dėlto išlaikau savo individualią laisvę.
M. Bowenas šią savybę vadino diferenciacija. Diferenciacija – tai atskyrimas, sugebėjimas išlikti autonomišku vienetu su savo tikėjimu ir principais. Vieni žmonės labai diferencijuoti – be baimės kuria santuokas, sudaro šeimas, nes neskandina savęs šeimyninėse pozicijose. Tuomet jų neperpildo emocijos, lemiančios elgesį.
Emocijas atsveria intelektiniai sugebėjimai, suteikiantys kiekvienam tvirtą pasaulėžiūrą. Ar galima čia nukrypti į intelektinį „nusišalinimą“? Žinoma. Tačiau padedant meilės emocijoms, įmanoma ir grįžti į „aukso vidurį“.
Menkiau diferencijuoti žmonės ištirpsta emocijose ir instinktyviai užima papildomąsias arba simetrines „pozicijas“. Žinoma, psichologinė, o dažnai ir fizinė sveikata didesnė šeimose, kur žmonės sugeba geriau diferencijuoti savo „aš”.
Taigi kelias į sveiką šeimą – tai ėjimas iš „buvimo dėl kito“ ar „buvimo kito sąskaita“ į „buvimą su kitais“.
D. K. Džebranas yra pasakęs:
Ir stovėkite kartu, bet ne per arti vienas kito:
Nes juk šventovės kolonos stovi atskirai,
O ąžuolas ir kiparisas
Neauga vienas kito šešėlyje.
