Jaučiu, kad jaunystė nėra amžina, kad metai bėga pro šalį. Tikėjau juo, kai buvome labai jauni ir beprotiškai įsimylėję, tačiau tie rožiniai akiniai per kone 10 metų ima kristi, nes nėra nei žiedo, nei milijono, nei vaiko. Nėra jokio konkretumo, tik miglota ateitis.
Dabar aš pradedu jaustis neįvertinta ir nesuprasta, nes kai bandau paaiškinti savo jausmus, jis mane kaltina, kad darau spaudimą, kad šiuo metu materialinė situacija netinkama, kad dar reikia palaukti metus kitus. Jaučiuosi pasimetusi ir galvoju, ar gerai darau tikėdama juo, kad bus geriau.
Gniužulas gerklėje didėja su lyg kiekvienu mūsų pokalbiu, o jie tampa vis dažnesni ir dažnesni. Pavargau būti kantri, jaučiuosi supykusi ir nesuprasta, bet negi skyrybos čia padėtų, juk vis dėlto mylim vienas kitą. Ką man daryti?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Laiško pradžioje klausiate, kaip jaustis saugiai su žmogumi, kuris niekaip neatranda savo vietos gyvenime? Po to paaiškėjo, kad ne jo vieta gyvenime jums rūpi, o tai, kodėl jis nesiryžta įsipareigoti jums, kodėl pats sau liepė sunešioti geležines nedylančias kurpes (užsidirbti milijoną), kad galėtų jus vesti? Ir taip jau kone dešimtmetis... Išties nei saugumui, nei tikėjimui vietos čia nedaug.
Tačiau jei imtume ir pažvelgtume iš kiek kitokios perspektyvos. Kas yra santuoka? Jau patys žodžiai, apibūdinantys vyro ir moters ėjimą į šią bendrystę, nusako kiekvieno jų situaciją. Vyras veda, moteris teka. Kai kalbuosi su besirengiančiais tuoktis vyrais ar ką tik sukūrusiais šeimą, jie prabyla apie nelengvus minčių vingius, kuriuos tenka nueiti prieš prisiimant atsakomybę už moterį ir visus būsimus šeimos narius.
Net jei mūsų visuomenėje šiuo metu abu dirba, atsakingi už šeimos išlaikymą ir materialinę gerovę, vyrams yra stipriai išlikęs klausimas, ar aš jau galiu duoti tai, ko iš manęs tikisi mano moteris – saugumą, ir ne tik materialinį. Taigi sąmoningas sprendimas užsidėti pančius ir tapti atsakingam ne tik už save, bet ir už kitą, ne toks lengvas.
Tuo tarpu moteris, eidama iš paskos, nieko kito ir nesitiki, kaip tik globos. Žinoma, daugelis jų galvoja apie ištikimybę, švelnumą, artumą, rūpestį, pagalbą. Bet tai yra ėjimas iš paskos, tekėjimas. Kuris iškelia klausimą, ar noriu sekti paskui šį žmogų? Ar man saugu sekti paskui jį?
Santuoka yra abiejų žmonių įsipareigojimas kurti ateitį kartu, tačiau nuo pat pradžių kiekvienam tenka skirtingi vaidmenys, vienam rodyti kelią, kitam pasitikėti ir eiti paskui.
Jei jau kalbėti apie kultūrinius, prigimtinius dalykus, tai ne mažiau svarbus ir pasakose iškeliamas vyro ir moters santykis: kaip laukiančios išvaduotojo ir siekiančiojo išgelbėti princesę. Net jei atsiranda daug manančiųjų, kad tai yra netikra arba žalinga, mūsų pasąmonėje vis dar gyvas šis troškimas: užkariauti ir būti užkariautai. Kad vyras pasiryžtų būti atsakingas, jis turi patirti žygį. Vidinį kelią link moters, kurią reikia pažinti, prie kurios reikia rasti priėjimą, kurios širdis laukia būti užkariaujama. Kad gautų damos palankumą, jis gali daug, net peržengti savo baimes.
Tai nereiškia, kad moteris turi vaidinti neprieinamą ir šaltą, kol vyriškis neužmauna žiedo, tačiau leidimas sugriauti nuoseklią santykių eigą, mažiausiai ką padaro, tai ištempia vyro svarstymų ir neryžtingumo laiką. Tai, ką jūs padarėte, tai išlipote iš bokšto anksčiau, nei buvote iš jo išnešta, netgi anksčiau, nei jūsų paprašė iš jo išlipti. Taigi jūsų draugas turi tai, ko siekė. Jis užkariavo moterį ir padarė ją savo. Ir dar sutaupė įsipareigojimą. Iš esmės jis pasiekė savo tikslą. Tuo tarpu jūs vis dar laukiate saugumo, kad kas nors jus vestų ir jus pasirinktų.
Ir jei nuoširdžiai, atsakymo, ką jums daryti, aš neturiu. Matyt, derėtų pradėti nuo leidimo sau matyti tiesą. Ir nepasiduoti tikėjimui, kad neuždirbtas milijonas čia kaltas. Ir kantrybė čia toks keistas dalykas. Tai lyg patarimas alkanam: būk kantrus. Kad nelabai aišku, kiek tokiam reiks būti, kai šalia esantis nejaučia maisto stygiaus. Taigi buvimas tiesoje su savimi ir savo troškimų pasirinkimas, greičiausiai būtų atsakymas į jūsų klausimą. Kad santykiai išjudėtų, nebūtina jų nutraukti, tačiau neleidimas jiems būti tokiems, kokie jūsų netenkina, yra jūsų rankose.
Tad atvirų akių jums, minčių su auginančia meile sau ir kitam bei drąsių, nepopuliarių sprendimų.
Vaida
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
