Vieno iš mūsų poreikiai ir norai tampa poreikiais ir norais kitam. Vadovaujamės, kad reikia kuo labiau stengtis dėl kito, ne dėl savęs. Atrodo, viskas gerai. Noriu paklausti, ar tokie santykiai yra geras pagrindas santuokai? Ar tokios nuostatos nėra jaunatviškai idealistiškos? Ar ne naivu tuoktis tokio amžiaus ir tikėtis, kad toliau taip pat sugebėsim vadovautis šiaip "gerais" metodais?
Taip pat norėtųsi sužinoti, kur yra ta riba, kad turi pasiaukoti, nusileisti, rūpintis kitu ir kito poreikiais, o kada jau reikia žiūrėti savęs? Kur yra riba tarp sveikos meilės, savigarbos sau ir savanaudiškumo, griaunančio santykius. Būsiu dėkinga, jei atsakysite.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Pirmiausia labai norisi džiaugtis tokiu jūsų pasidalinimu apie gebėjimą kurti santykį ir norą tai daryti kuo sąmoningiau. Iš kur bekiltų šis troškimas, jis yra labai stiprus ir rimtas santykių pagrindas tolimesnei bendrystei.
Jūs išties esate jauni, ir ilgainiui keliaujant kartu nuostatos ir požiūriai vienas į kitą, artumą, kitus dalykus neabejotinai kis. Kiekvienas santykio pokytis: sužadėtuvės, santuoka, vaikų gimimas, buitis, įsitvirtinimas, padėtis visuomenėje atneš pačius įvairiausius išgyvenimus, tuo pačiu poreikį koreguoti, keisti turimas taisykles, atrasti naują, platesnį, brandesnį matymą. Tačiau jei turite troškimą sąmoningai ir vienas dėl kito, vienas su kitu kurti ir palaikyti ryšį, tai jau yra daug.
Taigi pagrindą jūsų tolesniam buvimui, santuokai aš matyčiau ne tiek atskirą elgesį vienas su kitu, bet racionalų norą būti kartu ir vienas kito pasirinkimą. Dar stipriau, jei tai yra abipusis noras ir pasiryžimas įgyvendinti tą priesaiką, kurią žmonės ištaria tuokdamiesi: „Prisiekiu visada būti tau ištikimas: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, - visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu“.
Kaip jau minėjau, jūs augsite. Ir vargiai ar tai, kas jums tinka šiandien, tiks rytoj. Būtų gaila, jei jūsų ryšys pasiliktų ten pat, kur yra dabar. Tačiau gebėjimas atrasti susikalbėjimą dabar jau leidžia tikėtis, kad prisiminimas apie bendrų pastangų duotą rezultatą padės jums tada, kai vargas suspaus ar ligos suims.
Jei rinksitės tik gerą laiką, kurį išgyvenate dabar, o ne konkretų asmenį, su kuriuo gali tekti išgyventi pačių sudėtingiausių bendravimo formų, teks nusivilti. Visgi kai jūs arba jūsų santykiai paklius į nežinomybės, pasimetimo laiką, prisiminimas, kad vienas kitą pasirinkote ir kažkada sugebėjote vienas kitu rūpintis, jus galės išvesti iš aklaviečių.
Geri šių dienų metodai privalės tobulėti, augti kartu su jumis. Dėl to viena iš didelių pagalbų jaunoms šeimoms yra erdvės, kurioje jos bręs, suradimas. Šiuo metu neretai ja tampa kokios nors šeimos bendruomenės, šeimų klubai, reguliarios ir pastovios grupės, kuriose poros gali dalintis ne tik apie tai, kaip viskas gerai sekasi ar kaip gerina savo buitį, bet ir apie bendravimo sunkumus, bendro buvimo iššūkius, besikaupiančias nuoskaudas, kasdienybės užgožtas temas. Tai yra mokykla, kurią tenka lankyti visą gyvenimą. Ir vargu ar įmanoma pasiekti tašką, kada viskas baigiasi. Jūsų dviejų bendrystė yra tarsi sistema, kuriai vienok labai svarbu žinoti, kad ji yra stabili, kita vertus, žmonės auga ir pokyčiai yra neišvengiami.
Ir dar vienas jūsų klausimas: „Kur yra ta riba, kad turi pasiaukoti, nusileisti, rūpintis kitu ir kito poreikiais, o kada jau reikia žiūrėti savęs? Kur yra riba tarp sveikos meilės, savigarbos sau ir savanaudiškumo, griaunančio santykius?” Savęs žiūrėti reikia visada. Čia labiau eina kalba apie savęs priežiūros formas. Jei savo vertę suvokiame tik per tai, kiek kovų laimėjome akistatoje su partneriu arba kiek atsisakome vardan jo, tarsi pasiaukojame, vargu ar tai mus gali sustiprinti. Svarbu save ugdyti ir stiprinti kaip asmenį, kuris nesieja savo laimės su kito žmogaus elgesiu, o kito prielankumą priima kaip dovaną, bet ne būtinybę išgyventi.
Kitas vertus, svarbu suvokti, kad niekam nereikia mūsų aukos, už kurią po to tikimės atlygio. Šiuo atveju aukojimasis suprantamas kaip paklusimas netinkamam kito elgesiui ar nusileidimas dėl galimybės gauti nusileidimą kitą kartą („dabar aš, po to tu“). Ir dažniausiai tai atsitinka ne dėl kito, o dėl to, kad mes esame taip įpratę, mums baisu elgtis kitaip.
Tarkime, moteris, kuri paklūsta, kuomet partneris neleidžia jei susitikti su draugėmis, daro gera jam ar sau? Juk toks elgesys neleidžia augti mylimam asmeniui ir išspręsti jo baimių, nepasitikėjimo. Taip pat palaiko ir jos paklusnumo kitiems, nemokėjimo apsiginti poziciją. Kur kas didesnis meilės kitam ženklas būtų parodymas, kad ji mato jo baimes, patikina, jog svarbiausias žmogus yra jis ir renkasi įgyvendinti savo norą.
Tačiau yra situacijų, kuriose galima atsisakyti savo poreikio bendrauti su konkrečiais žmonėmis ar vykdyti kai kurias veiklas žinant, kad jos yra per didelis iššūkis mylimajam, tačiau nesijausti auka. Nes tai yra ne nuolaidžiavimas, o asmeninis pasirinkimas saugoti mylimą asmenį.
Vienuose mokymuose sutuoktinių pora turėjo įsivaizduoti, kad yra susipykę. Jie stovėjo per atstumą. Užduotis buvo be žodžių taikytis ir artėti vienas kito link. Kai vyras ir moteris susitiko, auditorija gavo klausimą: kuris iš jų nuėjo didesnį kelią? Moteris buvo vos pajudėjusi iš vietos, tuo tarpu vyras kone visą kelią nuėjo jos link.
Išvada buvo tokia: santuokoje, vyro ir moters bendrystėje neveikia skaičiavimas, kuris ko padarė daugiau. Kiekvienas daro tiek, kiek gali dėl mylimojo ir dėl santykio su juo. Tačiau tai svarbu suvokti kaip savo pasirinkimą, o ne aukojimąsi, paklusimą kito norams ir kentėjimą dėl to, kad negalime savęs apginti. Juk darymas kitam gero iš esmės labiausiai liečia mus pačius.
Gražaus ieškojimo ir augimo
Vaida
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
