Svečiai vaišinami ne tik šiuo gėrimu, bet ir tradiciniais japoniškais saldumynais, kurie padeda sušvelninti kartų arbatos skonį. Didžiausias dėmesys arbatos ruošimo metu sutelkiamas į šeimininko judesius.
Arbatos ceremonijos istorija
Žaliąją arbatą kinai gėrė dar IV amžiuje. Pirmosios arbatmedžių sėklos į Japoniją pateko iš Kinijos Tang dinastijos valdymo metais (618-907), kai tarp šių dviejų valstybių vyko intensyvūs kultūriniai mainai.
Pirmą kartą oficiali arbatos patiekimo ir gėrimo ceremonija paminėta VIII a. šaltiniuose. Tiesa, tais laikais ji tikriausiai nelabai priminė dabartines ceremonijas. VIII a. taip pat buvo parašyta knyga „Cha Ching“ apie taisyklingą arbatos ruošimo būdą. Jos autorius kinų budistų šventikas mokė, kokios temperatūros vandeniu reikėtų plikyti arbatą ir kaip deramai naudoti arbatos indus. Sakoma, kad ši knyga turėjo labai didelės įtakos šiandienos ceremonijų stiliui.
Nara periodu (710-794) arbata laikyta vaistu, o ją gerdavo tik didikai ir šventikai. Tang dinastijos valdymo periodo pabaigoje Kinijoje arbata iš vaisto tapo kasdieniu gėrimu, tačiau dėl prastėjančių santykių tarp dviejų šalių Japoniją šie pokyčiai pasiekė kur kas vėliau. Japonai buvo priversti kurti savas arbatos tradicijas.
Nara laikotarpiu arbata buvo retas ir vertingas produktas, tad atitinkami buvo ir su jos vartojimu susiję formalumai bei taisyklės. Jei arbata Japonijoje būtų augusi nuo senų laikų ir nebūtų tokia vertinga, tikriausiai nebūtų atsiradusi ir arbatos ceremonija.
Japonija Kamakuros periodu
1187 m. japonų šventikas Myoan Eisai išvyko į Kiniją studijuoti filosofijos ir religijos. Grįžęs jis tapo Zen budizmo skleidėju ir pastatė pirmąją Rinzai sektos šventyklą. Sakoma, kad jis buvo pirmasis žmogus, pradėjęs kultivuoti arbatą religiniais tikslais, nes prieš tai ji buvo naudojama tik kaip vaistai. Jis pirmasis patarė ir pamokė, kaip sutrinti arbatos lapelius, prieš užplikant juos karštu vandeniu. Song dinastijos imperatorius vardu Huidzong savo knygoje “Ta Kuan Cha Lun” (“Arbatos apžvalga”) mini bambukinę šluotelę, kuria maišoma vandeniu užplikyta arbata. Šie du metodai tapo šiuolaikines arbatos ceremonijos pagrindu.
Kai kurie vienuoliai buvo priešiškai nusiteikę prieš naujas iš užsienio atsivežtas religines M. Eisai idėjas, tačiau Kamakura šiogunas, vienas pirmųjų atsivertėlių, pasirūpino jo saugumu. 1211 m. M. Eisai pirmasis Japonijoje parašė traktatą apie arbatą („Kissa Yojoki“, arba „Arbatą gerti sveika“). Jame Eisai teigė, kad arbata yra naudinga sveikatai ir gali padėti išgydyti apetito trūkumą, paralyžių, beriberį, šunvotes, apsinuodijimą užterštu vandeniu. Pasak jo, arbata - tai vaistas nuo visų ligų. Gali būti, jog būtent dėl šios priežasties arbatos ceremonija sulaukė tokio populiarumo.
Samurajai ir arbata XIII a.
Iš pradžių arbata Japonijoje buvo auginama tik Uji vietovėje, tačiau kai XIII a. jos populiarumas ir paklausa labai išaugo, ji pradėta auginti visoje Japonijoje.
Samurajų klasė, kuri žavėjosi viskuo, ką vertino Song dinastija (pavyzdžiui, arbatos ceremonijas), dar labiau išpopuliarino žaliosios arbatos ruošimo ritualus.
1333 m. keitėsi valdžia, visoje šalyje įsiplieskė pilietiniai karai. Susiformavo nauja žmonių klasė Gekokujou. Šie didikai, kurių ekstravagantiškas gyvenimo būdas sulaukė didelio visuomenės dėmesio, dažnai savo draugams keldavo arbatos vakarėlius. Jie žaisdavo žaidimą, kuomet svečiai turėdavo parodyti savo sugebėjimus ir atskirti Honcha (tikrą arbatą) nuo kitų. Netrukus šiuos žaidimus papildė lažybos, o laimėtojai būdavo apdovanojami vertingais prizais, todėl žaidimai tapo dar populiaresni.
Iš pradžių kiekvienam svečiui būdavo patiekiama po dešimt puodelių arbatos, vėliau - po dvidešimt, trisdešimt, o galiausiai - po šimtą. Jei vakarėlyje dalyvaudavo daug žmonių, tapdavo neįmanoma kiekvienam patiekti po šimtą puodelių arbatos, todėl manoma, kad svečiai siųsdavo puodelį iš rankų į rankas. Taip būtų galima paaiškinti faktą, kodėl dabartinėse arbatos ceremonijose naudojamas tik vienas dubenėlis.
Kad ir kaip keistai šiandien mums atrodytų siurbčiojimas iš vieno puodelio, tikriausiai šio ritualo pradininkai yra samurajai, kuriems buvo būdingi itin stiprūs ryšiai tarp šeimos ir giminės narių. Kai visa samurajų giminė susirinkdavo švęsti svarbios progos, šeimininkas gurkštelėdavo sakės iš didelio puodelio ir leisdavo jį iš rankų į rankas kaip artimų santykių patvirtinimą.
Arbatos ceremonija Muromači periodu
Muromači valdymo periodui būdinga japonų architektūros transformacija: formalų rūmų stilių, įsitvirtinusį Heian periodu, pakeitė santūresnė samurajų architektūra, o šią - shoin stilius, kuriam būdingi šventyklų architektūros elementai. Kai kurios shoin dizaino idėjos neaplenkė ir arbatos ceremonijų: tai nišos (Tokonoma), lentynėlių pora (Chigaidana) nišoje ir šalia nišos statomas staliukas (Tsuke-shoin). Shoin stiliumi ant žemės buvo tiesiami ir taami kilimėliai.
Nišų ir lentynų dekoravimo tobulinimas tapo samurajų hobiu. Ant shoin staliukų buvo estetiškai ir funkcionaliai išdėliojami įrankiai ir aksesuarai. Po kurio laiko douboushuu pradėjo ant shoin staliukų tiekti arbatą. Visi jų naudojami įrankiai atkeliaudavo iš Kinijos ir būdavo išdėliojami ant specialaus didelio stovo (Daisu).
Murata Shukou: Chanoyu pradininkas
Vėliau arbatos ceremonija, kuria mėgavosi samurajai, susidomėjo ir kitų klasių žmonės. Jie irgi ėmė organizuoti arbatos vakarėlius, kurie vykdavo mažesniuose ir ne tokiuose prabangiuose kambariuose. Taip atsirado maža patalpa, vadinama kakoi.
Vienas garsiausių arbatos kambarių dizainerių buvo Zen šventikas vardu Murata Shukou. Jis taip pat vadinamas ir arbatos ceremonijos tėvu, nes ištobulino arbatos patiekimo etiketą. Būdamas 11 metų, Shukou pateko į Shoumyou šventyklą ir ten gyveno iki 20-ies metų. Dar po 10-ies metų, padedamas vienuolio ir mokytojo Ikkyuu Soujun, jis ėmė praktikuoti Zen meditaciją Daitokuji šventykloje.
Shukou puikiai sekėsi - jis buvo apdovanotas už Zen išmanymą ir gavo diplomą, kurį pasirašė kinų vienuolis Yuanwu. Vėliau jis ištisas dienas praleisdavo arbatos kambaryje Naroje, tobulindamas arbatos ceremoniją ir mokydamas žmones šio meno subtilybių. Jis labai stengėsi, kad jo studentai pajustų tikrąją paprastos, zen įkvėptos, arbatos ceremonijos dvasią.
Shukou įtvirtino ir dar vieną procedūrą - savo svečiams jis pats patiekdavo arbatą. Jam labiausiai patiko intymi mažo kambario, kuriame tilpo 5-6 žmonės, atmosfera. Norėdamas sukurti ramesnę arbatos ceremonijos aplinką, jis ėmė kambaryje tiesti keturis su puse kilimėlių (tatami). Šios idėjos šaknys glūdi Zen filosofijoje, kurią jis studijavo Kiote, Daitokuji šventykloje.
Laiške savo mylimiausiam mokiniui Harimai no Furuichi jis išdėstė pagrindinius Chanoyu meno principus ir savo sukurtą estetikos filosofiją. Jis rašė apie rafinuoto paprastumo idėją (kakeru) ir apie tai, kodėl yra svarbu suprasti šiltų spalvų keramikos iš Bidzeno ir Šigarakio estetines savybes. Iš jo laiškų matyti, kad jis ieškojo būdo, kaip geriausiai suderinti kinų ir japonų arbatos įrankių panaudojimą.
Muromači periodo pabaigoje arbatos kultūra pasiekė klestėjimo viršūnę. Arbatos propaguotojams buvo skirti titulai, nurodantys jų ryšį su šiuo menu. Profesionalūs arbatos ceremonijos mokytojai, tokie kaip Shukou, buvo pavadinti chanoyusha. Mokytojai, pasižymėję trimis savybėmis - tikėjimu arbatos galia, nepriekaištingu elgesiu ir puikiais praktiniais įgūdžiais - wabi-suki. Meijin ne tik atitiko visus wabi-suki kriterijus, bet ir kolekcionavo brangius kiniškus arbatos įrankius.
Tikrą japonišką arbatos ceremoniją bei daugiau sąsajų su šia šalimi norintys galės rasti VI-ojoje Tarptautinėje bonsai ir suiseki parodoje bei II-ajame Japonijos menų festivalyje, skirtame Lietuvos ir Tekančios saulės šalies draugystės dvidešimtmečiui paminėti.
Paroda vyks birželio 9-12 d. „Litexpo“ parodų rūmuose. Dvidešimt pasaulio šalių dalyvių, dvidešimt Japonijos meno šakų, dvidešimt diplomatinių santykių atkūrimo metų. Tokie skaičiai vainikuoja dviejų šalių draugystę ir ištrina geografinius atstumus bei sujungia kultūras. Tai – unikalus renginys ne tik Baltijos šalyse, bet ir Europoje.
